Nemunas, Nr. 3–4 (939–940), 2015 m. sausio 22–vasario 4 d., p. 19.

Paskata brūkštelėti keletą žodžių apie Vytautą Eigirdą – dailininką, 2012 m. iškeliavusį Anapilin, – šį kartą tapo jo darbų paroda Kauno Prisikėlimo bažnyčioje; t. y., maldos namuose, kurie tarsi ir nėra itin pritaikyti meniniam vyksmui. Kita vertus, prisiminus, kaip Vytautui rūpėjo biblinės Ezekielio pranašysčių, Naujojo Testamento ir Apreiškimo Jonui temos ir tai, kaip jį persekiojo Apokalipsės siužetai, tuo turbūt nereikėtų stebėtis.

Vis dėlto gal jis buvo tik (šiek tiek) pamišęs kūrėjas ir painiojo meilę mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui su laisvės poreikiu bei neapykanta viskam, ką mes vadiname kasdieniu, merkantiliniu, pilku egzistavimu?

Kai kas pasakytų, kad gal taip ir buvo. Visgi ar galima išmatuoti menininko skausmą, kai, minint penkiasdešimties metų sukaktį (2007 m.), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerija nepanoro suteikti salės jo kūrinių parodai surengti? Nelabai apsiriktume, jei šį faktą pavadintume kone didžiausia paskutiniųjų menininko gyvenimo metų nuoskauda. Nepamirškime, kad anksčiau V. Eigirdo darbų nepabijojo įsileisti Varšuvos, Bialystoko, Maskvos, Hamburgo, Kopenhagos, Montvilio etc. dailės galerijos. Jau nekalbant apie tai, kad kūrėjo kūriniai „nedarė gėdos“ gausiam būriui privačių kolekcininkų ir įvairiose Lietuvos vietose įsikūrusioms meno erdvėms.

Beviltiškumo persmelktas, alkoholiu bandomas gydyti kūrėjo būsenas galėtų iliustruoti mintis, jog žmogaus viltys, iliuzijos, skausmai ir džiaugsmai, jo didybė ir menkumas – tai tikrovės drama, kuri nuolat randasi ir auga per kančią ir nušvitimą.

Tačiau šis tekstas labiau skirtas ekspozicijai Prisikėlimo bažnyčioje aptarti. Taigi parodoje – ant drobės aliejumi tapyti darbai, kurių pavadinimus ar sukūrimo datas lankytojui palikta sužinoti pačiam – pasitelkiant fantaziją, įtempiant atmintį (beje, išlikę seni parodų katalogai, kita medžiaga). Siužetai, kaip minėjau, bibliniai. Akį rėžia kontrastingi raudonų, mėlynų, juodų dėmių sąskambiai. Čia pat ir faktūriniai paveikslai (tarsi kokie keramikos dirbiniai) – monochrominiai, balti arba juodi – įspūdingi, alsuojantys sluoksniais prikepusių dažų...

Minties, siužetų interpretavimo požiūriu V. Eigirdo simbolių metamorfozės itin įvairios, t. y. egzistencinės, teologinės etc. Kūriniuose visuotinai pripažintų dėsnių nulemtą tikrovę keičia neapibrėžtumo kupimas pasaulis. Kankinamo laukimo ir kitos situacijos neturėtų būti suprantamos tiesiogiai: kiekviename menininko vaizduotės atspindyje telpa visas žmogaus likimas, papildomos užuominos čia nėra vienareikšmės, jos nepatvirtinamos ir nepagrindžiamos jokiais mūsų bandymais pasikliauti įprastoje kultūrinėje vartosenoje įsitvirtinusiomis sampratomis apie realumą, abstraktumą, idealumą... Eigirdiškas meno kūrinys apskritai pretenduoja aprėpti viską, atspindėti patį Kosmosą. Net ir tuomet, kai žiūrovui nėra paprasta suvokti, autorius siekia simbolikos neapibrėžtumo bei daugiaprasmiškumo. V. Eigirdas tiesiog trykšta noru išreikšti save kaip individualią formą (o kartu ir individualią formą kaip pasaulį).

Šalia tarsi ryškų blyksnį akies tinklainėje regiu ir dailininko grafiką. Beje, parodos lankytojas šįkart jos nepamatys. Tačiau ši grafika yra – ji gal net ištirpusi ar pasislėpusi Vytauto drobėse.

Manau, publika kada nors turės progą išvysti ir šios krypties dailininko darbus.

Nemunas, Nr. 1–2 (937–938), 2015 m. sausio 8–21 d., p. 16–17.

Silwesteris Ambroziakas – neabejotinai vienas ryškesnių postsocialistinio laikotarpio lenkų menininkų. Jis priskirtinas viduriniajai kūrėjų kartai, o į kaimynų meninio elito gretas įsiveržė dar XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje – tada jis šokiravo publiką iš medžio (kiek grubokai) išskaptuotomis monumentaliomis skulptūromis, o tiksliau, į drastiškas menines raiškos formas įspraustomis maištininko idėjomis. Jo kūryba, beje, taip pat ir šiandien sunkokai telpa į „gražios dailės“ rėmus, jai tiktų raktiniai žodžiai: antiestetika (programinė), egzaltacija, poetika ir visi, slypintieji sąvokoje „naujieji laukiniai“ (Neue Wilde). Šiaip ar taip, daugybė parodų ir jas lydinčių publikacijų gausa, kaip ir pripažinimas tėvynėje bei svarbiausiuose Europos meno centruose, tik patvirtina kadaise pasirinkto kelio teisingumą: dabar mes jau matome iš ankstesniųjų ieškojimų išsirutuliojusį ir sustiprėjusį autoriaus stilių, papildytą nepakartojamais pasakojimais apie žmogaus likimą bei lemtį.

Šiuo metu mūsų miesto meno mylėtojai turi progą pamatyti S. Ambroziako parodą „Namai namučiai“ (“Home sweet home”), surengtą galerijoje „Meno forma“. Ši kolekcija į Kauną atvežta žinomo lenkų kino kritiko, rašytojo, kuratoriaus, daugelio meninių įvykių iniciatoriaus ar bendraautorio Krzysztofo Stanisławskio pastangomis. Įdomu, kad dar 2005 m. lietuviškoje kultūrinėje periodikoje K. Stanisławskis rašė, jog jam egzistuoja štai tokie menininkų (ir jų kūrinių) atrankos kriterijai: meno kokybė, kurios vertė – objektyvi, universali, patikrinta meno istorijos ir meno aktualumo, tiek tarptautinio, tiek ir vietinio konteksto; kitoniškumas (arba originalumas); įvairovė; drąsa ir įtaigos jėga; vizualinis atraktyvumas...1 Taigi net neabejokime, jog visus šiuos bruožus K. Stanisławskis atradęs ir S. Ambroziako mene.


Intencijos

Sumanymas surengti šią parodą, pasak autoriaus, kilo norint išryškinti ir visapusiškiau atskleisti vaikų, kuriuos apleidžia arba pameta jų tėvai, problemą.

Kalbama apie mažuosius, kuriuos tėvai palieka gal ir ne iš piktos valios, o apsisprendę kuriam laikui išvykti į užsienį – tik šiek tiek užsidirbti. Tai daugiau ar mažiau praktiniai sumetimai (Lietuvoje irgi gerai žinomi). Tačiau, išvažiavę svetur ieškoti gardesnės duonos kąsnio, jie „numeta“ vaikus seneliams, giminėms, pažįstamiems. Šie žmonės bando rasti laimę, bet jiems ne visada pasiseka. Tada jie bijo pripažinti suklydę, nenori kitiems pasakyti, kad juos ištiko nesėkmė.


Kodėl būtent „numestų“ vaikų tema?

Atsakydamas į šį klausimą, pirmiausia menininkas pabrėžia mūsų prievolę nepamiršti, jog šioje žemėje esame tam, kad pasirūpintume savo vaikais, nepaliktume jų likimo valiai. Autorius pripažįsta, jog parodoje vaikai pavaizduoti itin ekstremaliai, drastiškai – tokia forma, kuri mus kuo smarkiau supurtytų. Manau, išryškindamas, išdidindamas atskiras detales, atskleisdamas tai, ką pačiam labiausiai skauda, S. Ambroziakas siekia priversti publiką atsitokėti, susimąstyti, kitomis akimis pažvelgti į problemą.

Menininkui šis klausimas rūpi ir dėl gana sudėtingų jo paties santykių su motina ir apskritai savo šeima. Autorius prisipažįsta, kad kitados, dar iki pirmųjų skandalingų meninių pasirodymų ir itin sėkmingo karjeros starto2, ypač norėjęs įtikti mamai: jis, kaip ir brolis, svajojo tapti kunigu, galbūt net todėl, kad mama jį labiau pamiltų.

Santykiai su septyneriais metais vyresniu broliu irgi įtemti. Brolis nuolat kritikuoja Silwesterio darbus – matyt, jie nepriimtini jam (tradicinės pažiūros, kunigo sutana etc.). Tačiau S. Ambroziakas įsitikinęs, kad menininkas turi teisę, o gal net ir prievolę, maištauti ir tuo būdu tam tikra prasme taip pat tapti žmonių sielų ganytoju, tiksliau, maištaujančiu ganytoju.

Žvelgiant į S. Ambroziako darbus, kyla du klausimai. Ar sugebėsime mes, gal tik atsitiktinai pamatę šią ekspoziciją, užjausti pulką nelaimėlių vaikų, paliktų čia pat, visai šalia mūsų? Kokią giluminę pasaulio viziją šie kūriniai išreiškia?

Net ir spontaniškomis išraiškomis žiūrovą užgriūvantis formų knibždėlynas, siūlantis didžiausią atpažinimo laisvę, dažnai nėra tik atsitiktinis įvykis, bet sąmonės arba pasąmonės pastangomis tampa užregistruotu judesiu, savotišku eskizu, erdvėje ir laike turinčiu kryptį, perteikiančiu kurėjo sumanytų meninių ženklų tikrąsias (simbolines, metafizines etc.) prasmes. Tai keistos, itin efektingos skulptūros, eksponuojamos kaip fantastiškų sąskambių kompozicijos, alsuojančios trikdančiu ritmu, primenančios lėles, besisukančios baltoje erdvėje, susietos į vieningą instaliacijos visumą su animacijos ir videotechnika sukurtais autoriaus darbais. Visa tai ne tik liudija profesinį menininko meistriškumą, bet ir prabyla archaiškomis, archetipinėmis, metaforiniu skambesiu persmelktomis prasmėmis. Vien, pavyzdžiui, išdidintos personažų galvos, jų unifikuotos fizionomijos, kurios svyra žemyn ir taip įsirėžia į žiūrovo atmintį kaip kokios stigmos, nuteisimo, pasmerkimo žymės.

Menininko kuriamas pasaulis šokiruoja, sukelia kraštutinių emocijų, užgauna plačiausią mūsų jausmų diapazoną. Kančios, Dievo, šėtono temos čia neatsiejamos viena nuo kitos. Tikėjimo išbandymus patiriantis žmogus mėgina suvokti jį nuolat ištinkančias nelaimes. Akivaizdu, šie darbai gimsta ir dėl to, kad autoriui iki šiol nepavyko įveikti įtampos, įsiterpusios tarp jo ir artimiausių žmonių. Taigi kyla poreikis kalbėti viešai – nepaisant skausmo, peržengiant susikurtą komfortabilumo barjerą, laužyti aplinkinių įsivaizdavimą, kas yra padoru, ką dera viešinti, o ko ne.

Reiktų atsižvelgti ir į S. Ambroziako bandymus nutiesti savitarpio supratimo tiltus su šeima – ypač broliu ir motina. Greičiausiai čia slypi tam tikra priešprieša tarp noro būti žmonių sielų ganytoju ir kūrėju, nevengiančiu skandalo, kai drastiškomis meninėmis priemonėmis ieškoma kelių į auditorijos širdis. Kiekvienas žmogus, anot rašytojo ir semiotiko Umberto Eco, yra ribojamas tam tikro kultūrinio modelio ir savo patirtį interpretuoja remdamasis įgytomis suvokimo formomis: šito pasaulio stabilumas yra esminė sąlyga, kad būtų galima protingai reaguoti į nuolatinius aplinkos iššūkius; taigi ir kurti vis naujas prisitaikymo formas, vis iš naujo įteisinti patirtį, prie kurios anksčiau ar vėliau prisitaiko individualus ir kolektyvinis jautrumas3.


Apibendrinimas

Apskritai bendraudamas su menininku gan greitai prieini išvadą, kad jis – optimistas. Pastebėčiau, kad net ir turintis akivaizdžių hedonisto bruožų. Menininko temperamentas, ko gero, ne itin dera su jo kuriamų skulptūrų (arba videoherojų) išore.

Galbūt kaip tik tai ir verčia susimastyti, kurgi vis dėlto yra tie namai namučiai? Gal menininko dėka būsim stumtelėti pabandyti savyje atrasti į tolimiausius pasąmonės užkaborius nukištą archainį, iš žilos senovės iki mūsų dienų atkeliavusį solidarumą? O gal pamatytose figūrose atpažinsime artimus žmones? Tuo pat metu prisimindami ir Jobą – biblinį Senojo Testamento personažą. Jis tarsi pakibęs tarp Dievo ir šėtono. Jam siunčiami vis nauji išbandymai. Tačiau net ir nesibaigiančių nelaimių akivaizdoje Jobas sugeba išsaugoti ištikimybę Dievui. Nepaisant į mitinį siužetą įpintų pasakojimų apie pagrindinio veikėjo svyravimus ir abejones, finalas toks, kokio ir reikėjo tikėtis: galop Jobas gauna užtarnautą atpildą – Dievas apdovanoja jį turtu, vaikais ir anksčiau turėta sveikata.

1 Stanisławski K. Kuratoriaus išpažintis, Dailė, 2005/1, p. 14. 
2 Apytiksliai 1989 m. S. Ambroziako kaip menininko karjeroje įvyko daug lemtingų nutikimų: jam neleista ginti diplominio baigiamojo darbo Varšuvos menų akademijoje (akademia Sztuk Pięknych w Warszawie), buvo iš ten išmestas, tačiau kone iš karto sulaukė pasiūlymų surengti parodas prestižinėse Europos meno galerijose ir ėmė sparčiai garsėti. 
3 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p. 158–159.