Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno sienų tapybos tvarkyba
(Kultūros barai, 2016, Nr. 3)
Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir bernardinų vienuolynas – unikalus mūro pastatų kompleksas, stūksantis Nemuno ir Nėries santakoje. Jo pradžių pradžia pirmiausia sietina su šv. Pranciškaus Mažesniaisiais broliais observantais (bernardinais), kuriuos į Kauną pakvietė Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis 1468 m. Šiek tiek vėliau, 1471 m., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka ir Gardino seniūnas Stanislovas (Stanko) Sendzivojevičius pranciškonams observantams padovanojo žemių, tiksliau, nuosavą dvarą, prisidėdamas prie šių vienuolių įkurdinimo Kaune.
Visi šio ansamblio pastatai saviti ir įdomūs, tačiau išraiškingiausias ansamblio statinys yra Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. Jos pagrindinis tūris – trijų navų, penkių travėjų halė (36,5 m ilgio, 25 m pločio, iki 20 m aukščio). Bažnyčia išsiskiria ir didumu. Pastato sienos įspūdingo (1,40 m) storio, paremtos masyviais kontraforsais. Būtent todėl susidaro rūstaus, niūraus gynybinio statinio įspūdis, kurį tarsi sustiprina aplinkiniai statiniai – istorinė Kauno piliavietė ir XIV–XV amžių sandūrą menanti Rotušės aikštė.
Pagal detalių panaudojimą, jų kiekį tai gana santūri, asketiška architektūra. Ansamblio statinių fasadai sukomponuoti iš didelių plokštumų – giliose nišose pasislėpę aukšti langai, stambūs kontraforsai, kiti masyvūs architektūriniai elementai, šviesos ir šešėlių žaismas sieja juos su kitu reikšmingu Lietuvos gotikinės sakralinės architektūros paminklu – Vilniaus Bernardinų ansambliu.
Vis dėlto jei mėginsime nustatyti konkretesnę datą, kada paklotas pirmasis pamatinis Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno akmuo, panaršę po internetą, sužinotume, kad vieno iš seniausių bei didžiausių minėtojo laikotarpio paminklų Lietuvoje sienos pradėjusios kilti nebūtinai 1468 ar 1471 m., bet gal šiek tiek vėliau, apie 1492-uosius, o statybos baigtos 1502 ar 1504 m., kai kurių istorikų teigimu, – 1512–1513 m.
Kad ir kaip būtų, aišku viena – Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno statinių kompleksas priklauso vėlyvosios gotikos aukso fondui. Lietuvos architektūroje, galima drąsiai sakyti, yra tik penki tokie vėlyvosios gotikos paminklai, ir visus juos, kaip spėjama, pastatė Gdansko meistras Mykolas Enkingeris. 1
Pirmojo etapo tvarkybos darbai
Prieš aptardamas šio architektūros paminklo sienų tapybos tvarkybą, norėčiau prisiminti, kad 2009-aisiais VšĮ Domus Pacis, atstovaujanti statinius valdančių vienuolių interesus, pasirašė sutartį su statybų bendrove „Mitnija“, o Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno pastatų komplekso tvarkybai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto buvo skirta aštuoni milijonai litų. Ši finansinė injekcija leido tęsti anksčiau pradėtus šio kultūros paveldo objekto rekonstravimo, konservavimo-restauravimo darbus ir imtis naujų. Kaip tik tada sutvarkyta bažnyčios stogų konstrukcija ir danga, įstiklinti langai. Po daugelio nepriežiūros metų lietus ir vėjas pagaliau nebeniokoja vertingų polichromijų, puošiančių sienas ir vidaus erdves. 2
Vėliau pradėtas ir antrasis šio komplekso restauravimo ir pritaikymo viešojo turizmo reikmėms etapas. Net ir dabar, jei sumanysite apžiūrėti statinius iš išorės, o ten, kur leidžiama, ir iš vidaus, įsitikinsite, kad jie yra intensyviai tvarkomi, nestokoja paminklosaugos specialistų dėmesio.
Taigi, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis patenka į sąrašą tų kultūros paveldo objektų, kuriais deramai rūpinamasi. Antra vertus, UAB „Mitnija“ iki 2009-ųjų jokios praktinės patirties tvarkyti ar restauruoti paveldo objektus neturėjo. Matyt, todėl sienų tapyba Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje per pirmąjį tvarkybos etapą nebuvo restauruojama. Bernardinų vienuolyne pirmo ir antro aukštų žvalgybinės polichromijos paieškos atliktos dar 1984–1985 m. Daugelyje vietų aptikta sienų tapyba, išsiskirianti tuo, kad buvo tapoma net keliais etapais. Be to, 1995–1997 m. tyrinėta, atidenginėta ir konservuota-restauruota antro aukšto gvardijonų celės tapyba. 3
Apie bažnyčios freskas prof. L. Šinkūnaitė rašo: „1739 metais pamaldi ponia Kučinskienė savo lėšomis įrengė Kryžiaus kelio stotis. Manau, kad jos turėjo būti jau ir anksčiau, o dabar bažnyčioje esantys dideli paveikslai yra M. Andriolio tapyba. Labai nesinorėtų, kad šie paveikslai, o ne senosios tapybos kūriniai atsirastų bažnyčioje. Jie nutapyti XIX a. pabaigoje ir absoliučiai netinka prie barokinio bažnyčios interjero. Tad pirmiausia reikėtų restauruoti senąsias Kryžiaus kelio stotis, esančias bažnyčios sienose. Nors freskos netirtos, bet neabejoju, kad po ta tapyba yra dar kita tapyba, ir būtų daug naudingiau, jeigu broliai pranciškonai restauruotų tas XVIII a. freskas.“ 4
Šinkūnaitė užsimena apie dviem skirtingais laikotarpiais sukurtus kūrinius – XVIII a. freskas ir XIX a. pab. aliejinės tapybos kompozicijas, teigdama, kad pastarieji paveikslai greičiausiai yra uždengę bažnyčios sienų tapybą. Vis dėlto pats savo akimis esu matęs, kad XVIII a. freskų šioje bažnyčioje neslepia jokie kiti vėlesnio laikotarpio paveikslai. Tai, beje, patvirtina ir mano atlikta fotofiksacija: nei 2005-aisiais, nei 2013-aisiais, kai fotografavau Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios interjerus puošiančią tapybą, jokių aliejinių paveikslų, pakabintų virš minėtų polichromijų, čia nebuvo. O ir 2005-aisiais su manimi bendravęs vienuolis minėjo, kad tos aliejinės kompozicijos nukabintos ir kažkur, bet ne bažnyčioje, saugomos.
Kita vertus, Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje XVII a. pabaiga datuojamą sienų tapybą – čia išliko 17 Kristaus kančią vaizduojančių freskų – iki šiol „maskuoja“ vėlesnio laikotarpio aliejumi tapyti paveikslai (nebent kas nors juos jau nuėmė). Žinoma, taip uždengtos freskos neturi apsaugos. Greičiau priešingai – tinkas „nekvėpuoja“, kaupiasi kūrinius ardanti drėgmė, įsimeta pelėsis ir panašios blogybės.
Panašumai, skirtumai, prioritetai
Taigi apie Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios freskų tvarkybą (turint omeny laikotarpį, kai darbus čia vykdo UAB „Mitnija“) kol kas derėtų šnekėti gana rezervuotai. Neturint reikiamų žinių ir įgūdžių, nevalia imtis restauruoti sienų tapybos, nes užtikrinti deramą meno kūrinių konservavimo-restauravimo kokybę nepavyks. Tam būtina aukšta darbuotojų kvalifikacija, tinkamas teorinis pa(si)rengimas, pagaliau praktinė patirtis kultūros paveldo objektų apsaugos bei tvarkybos srityje.
Įsigilinus atsiskleidžia ir daugiau keistų dalykų. Nors restauruoti Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapybai pirmuoju šio kultūros paveldo objekto tvarkybos etapu neskirta nė cento, iš Europos struktūrinių fondų ir mokesčių mokėtojų kišenės surasta lėšų šiuolaikiniam liftui vienuolyno vidiniame kiemelyje įrengti. Beje, panašų keltuvą prieš keletą metų norėta sumontuoti ir Vilniaus Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Bernardino Sieniečio ir Šv. Onos bažnyčių ir bernardinų vienuolyno ansamblyje (vienuolyno vidinį kiemelį norėta dar ir uždengti, tačiau išsiskyrė paminklosaugininkų nuomonės, o ir žiniasklaida ėmė pernelyg domėtis – pasirodė straipsnių, TV reportažų ir t. t.).
Bet grįžkime prie sienų tapybos, tiksliau, prie unikalių gotikinių freskų, vaizduojančių šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo scenas. 2010–2011 m. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio bažnyčioje jos buvo atidengtos ir restauruotos. Pastaraisiais metais tai vienas ryškesnių Lietuvos sakralinio paveldo tvarkybos pavyzdžių. O ir darbų apimtys įspūdingos: be jau minėto restauravimo, 1993–1997 m. konservuota-restauruota šiaurinės sienos tapyba, 1998–1999 m. – bažnyčios ir vienuolyno koridoriaus sienų tapyba – tai XVI a. freskos, vaizduojančios vienuolių gyvenimo scenas, o 2003–2004 m. restauruotas fasado „Nukryžiuotasis“.Šinkūnaitė apie šiuos darbus irgi užsimena, kartu pasidalydama spėlionėmis dėl Kauno Šv. Jurgio bažnyčios sienų tapybos: „Neseniai Vilniaus Bernardinų bažnyčioje baigtos restauruoti XVI a. freskos. Ar panaši sienų tapyba puošė ir Šv. Jurgio bažnyčią? Sunku pasakyti, kadangi šios bažnyčios sienų tapyba detaliai neištirta, tik įsitikinta, kad ji yra.“ 5
Žvelgdami į Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapybą, regėjome vien pajuodusius, dėl nepalankių sąlygų nykstančius kūrinius. Tiesa, pastaruoju metu padėtis palaipsniui keičiasi – bažnyčios freskos po truputi atgyja, atgauna savo buvusias spalvas...
Šiaip ar taip, Kauno ir Vilniaus ansamblius vis dėlto sieja ne tik architektūriniai panašumai ir vertinga sienų tapyba, bet ir restauravimo sprendimų alogiškumas. Štai minėtasis liftas ir apleistos freskos Kauno bernardinų vienuolyne verčia manyti, kad paminklo valdytojai nesugeba nusistatyti prioritetų arba dar blogiau – nori vienuolyną paversti prestižiniais svečių namais. O Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio bažnyčios freskų restauravimas kelia abejonių dėl daugybės autento „taisymų“, dailinimų. Kūriniai, atrodo, buvo ne tiek konservuojami, kiek retušuojami, nuslystant stilistinio restauravimo link...
Turint minty šią paralelę, kyla svarbus šiuolaikinio paminklosaugos diskurso klausimas: kas yra didesnė blogybė paveldo atžvilgiu – kai pasitelkiami patys agresyviausi (net ir invaziniai) darbo metodai ar kai apskritai nieko nesiimama?
Oponuoti kone oficiozinę formą įgavusiai nuomonių bangai, žinoma, sudėtinga – terminas „kultūrinis turizmas“ vis labiau sureikšminamas ne vietoje ir ne laiku, o kritiškesnio mąstymo stoka ir pataikūniškumas, lydimi atvirų liaupsių, trukdo matyti daiktus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Tačiau turėtume siekti, kad tvarkant paveldą į pirmą vietą būtų iškeliamas paminklo autentiškumas, t. y. kad šalies kultūros paveldo objektai būtų deramai saugomi, tausojami, prižiūrimi.
Besikeičiantys vertinimai, įsibėgėjus antrojo etapo darbams
Vaizdai, kuriuos šiuo metu regiu, lankydamasis bažnyčioje ir vienuolyne, nuteikia optimistiškai – jie nepalyginami su atmintyje ir nuotraukose fiksuotais ankstesnių metų įspūdžiais, kaip prieš aštuonerius metus atrodė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia, jos eksterjeras su apgailėtinais vitražų konstrukcijų likučiais...
Tačiau neketinu barstytis galvos pelenais ir išsižadėti ankstesnių kritinių pastabų, kurias išdėsčiau dėl akivaizdžių ir netgi įžūlių restauravimo interpretacijų, išryškėjusių naujausiu šio objekto tvarkybos darbų etapu. Turiu omenyje vidiniame vienuolyno kiemelyje įrengtą liftą ir kitus panašius modernius „aksesuarus“, nederančius istoriniam, nesvarbu, gotikiniam, renesansiniam ar barokiniam, paveldui. Juoba kad kalbame apie statinius, menančius mūsų miesto pradžių pradžią.
Minėtą liftą traktuoju kaip tam tikrą simbolį, nūdienos mentaliteto išraišką, kai į viską žvelgiama savanaudiškai ir paviršutiniškai, net autentišką kultūros paveldą bandoma paversti patraukliu, patogiai estetišku, deramai tenkinančiu kultūrinio (?) turizmo reikmes.
Toks suvokimas sunkiai suderinamas su paminklosaugos tradicija, kultūrine, istorine atmintimi, netgi su elementaria sveika nuovoka, nes žalodami vertingą kultūrinį palikimą kenkiame patys sau. Šiandieninė paveldosauga vis labiau perima vartotojų požiūrį – paveldo objektus, istorijos, architektūros ar sakralinės dailės paminklus mėgina transformuoti pagal naujas estetines nuostatas, tvarko, remdamasi ne tam tikra tradicija, bet pagal miesto turizmo politiką, individualų skonį, privačius interesus, išankstinius nusistatymus.
Vis dėlto nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno pastatų tvarkybos bendra padėtis taisosi. Suremontuoti bažnyčios ir vienuolyno stogai, pastogių konstrukcijos ir skliautai, atidengiami, restauruojami, įstiklinami (buvę užmūryti arba išdaužyti) langai, senosios durys, atlikta pamatų hidroizoliacija ir t. t. Ne mažiau svarbu, kad buvo sustabdytas tolesnis tinkuotų ir dažytų paviršių nykimas, stabilizuotos ir nudažytos tinko plokštumos ir pan. Juk apie sienų tapybos būklę negalima kalbėti atsietai – labai svarbu, kad būtų sutvarkytas stogas, langai, užtaisomi plyšiai, skylės, pro kurias į vidų smelkiasi drėgmė, lietaus vanduo.
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapyba pagaliau irgi susilaukė restauratorių dėmesio, be to, į statinio vidų patenka daugiau saulės, todėl dingsta slegiantis drėgmės ir niūrumo pojūtis. Tai didelis pliusas. Freskos pamažu įgauna autentišką pavidalą – pašalinti pajuodavimai ir nemokšiški užtapymai, valomas tapybos paviršius, atliekamas konservavimas, atsiskleidžia piešinių grožis ir pirminės spalvos.
Tačiau šiuos darbus galima vertinti dar tik preliminariai, nes matome tik tarpinį konservavimo-restauravimo darbų etapą, pusiaukelę: dalis freskų jau nuvalyta ir uždengta, kad nenukentėtų nuo statybinių dulkių, kita dalis dar laukia restauratorių.
Bernardinų vienuolynas: XX a. pab. žvalgybinės polichromijų paieškos ir dabarties funkcinės transformacijos
Matydamas prašviesėjusią Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios erdvę, išdžiūvusias statinio sienas ir tvarkomus langus, mėginu įsivaizduoti, kaip puikiai šis paminklas turėjo atrodyti geriausiais savo laikais. Tačiau atmintyje šmėsteli vieno iš statinius valdančių vienuolių nusiskundimas, kad restauruoti šio paminklo freskoms valstybė niekada neskyrė nei cento. Ar taip galėtų būti? Juk 1995–1997 m. Kauno bernardinų vienuolyne buvo vykdomi polichrominiai tyrimai, kurie tikrai negalėjo būti privati iniciatyva... O gal aš ko nors nesuprantu?
Tad plačiau pakalbėkime apie šį vienuolyną, kurį dabar valdo broliai pranciškonai ir kuris pradėtas tvarkyti kiek anksčiau nei bažnyčia.
Štai keletas svarbesnių Bernardinų vienuolyno tvarkybos istorijos faktų: 1984–1985 m. pirmame ir antrame aukšte atlikus žvalgybinę polichromijos paiešką, aptikta ornamentinė-figūrinė sienų tapyba. 1995 m., siekiant „visapusiškai išsiaiškinti restauravimui numatytos tapybos etapus, išlikusius tapybos plotus ir kompozicinius sprendimus“, numatyta atidengti tapybą sausuoju būdu, pašalinant vėlesnių paprastų uždažymų sluoksnius; neutraliuose plotuose išsiaiškinti ankstesnių polichromijos etapų vietas, galimus išlikusius plotus ir stilistinius bruožus; sudaryti spalvinę tapybos etapų kartogramą; nufotografuoti objektus po atidengimo; kviesti Restauravimo tarybą, kuri aptartų tapybos restauravimo koncepciją. 6 Trumpiau tariant, rekomenduota švariai nuvalyti tapybos paviršių, nepažeidžiant autorinės tapybos sluoksnio, surašyti defektinės būklės aktą, parengti tapybos darbų programą ir metodiką, be abejo, remiantis technologų rekomendacijomis, natūros tyrimais, defektiniu aktu ir užduotimi. Programoje nurodytas bendras konservuojamo ir restauruojamo paviršiaus plotas ir atskirų defektų rūšys, jų vietos ir plotai, kartu nustatyta ir technologinių darbų eilė, išvardyti reikalingų medžiagų kiekiai, jų specifikacija, orientacinis darbų atlikimo laikas ir pan. Rekonstruoti, retušuoti sunykusius polichromijos elementus numatyta tik tose vietose, kur buvo aiškus piešinys (jei kompozicijos plotai neatpažįstamai sunykę, numatyta ieškoti ikonografinės medžiagos, ja remiantis parengti rekonstruojamo fragmento eskizą ir pateikti jį Restauravimo tarybai). 7
Šie reikalavimai nėra kieno nors paika užgaida ar kaprizas – yra linkusių manyti, kad juos sugalvoja pikti sarginiai kultūros paveldo šunys, kurių vienintelis tikslas yra kuo labiau apsunkinti gyvenimą kultūros paveldo objektų valdytojams. Šie reikalavimai kyla iš ilgametės europinės ir pasaulinės tradicijos, paremtos nusistovėjusia tarptautine teisine praktika. Taigi, restauruojant tokius reikšmingus paveldo objektus, itin svarbu atlikti kruopščią paminklų defektų ir nykimo priežasčių analizę, kiekvieną atvejį vertinant individualiai. Ši taisyklė puikiai žinoma paveldo specialistams ir įtvirtinta įstatymais. Lietuvos Respublikos restauratoriaus etikos kodekse, parengtame pagal Amerikos konservavimo instituto (AIC) Etikos kodeksą ir priimtame per Lietuvos restauratorių konferenciją 1993 m., kalbama apie restauratoriaus pareigą išsaugoti istorijos ir meno vertybes, ypač akcentuojamas vertybės vientisumas (t. y. estetinis ir fizinis autentiškumas), restauratoriaus kompetencija ir atsakomybė (restauravimo kokybė neturi priklausyti nuo darbų apimties ir terminų). 8
Vadinasi, tvarkant sienų tapybą, privalu nenusižengti principui, kad objekte, kuris yra kultūros vertybė, pirmiausia saugotina autentika. 9 Tokios sampratos pamatus paklojo 1931 m. Atėnų kongresas, kuris, siekdamas išsaugoti meninę, istorinę ir mokslinę paveldo objektų vertę, pirmenybę teikė skrupulingam konservavimui, o atkuriant originalius fragmentus, rekomendavo naujas medžiagas naudoti taip, kad jos būtų atpažįstamos.
Antra vertus, svarbūs ir grynai techniniai aspektai. Pavyzdžiui, vienuolyne atidengiant kalkinius-kreidinius tapybos uždažymus, rekomenduota stengtis maksimaliai išsaugoti autentą, daugiasluoksnį uždažymą valyti mechaniniu būdu, uždažymų sluoksnį drėkinant distiliuotu vandeniu.
Tada atlikti tyrimai parodė, kad tapyba pažeista drėgmės, susidariusių druskų, tirpių vandenyje, ir pelėsinių grybų. Tapyba uždengta keliais kalkiniais ir kreidiniais dažymais, pertrynimais. Įvertinus visus įvardytus pažeidimus ir defektus, konservuojant-restauruojant tapybą rekomenduota: pirmiausia pašalinti kalkinius ir kreidinius freskų uždažymus; atlikti profilaktinį atšokusios tapybos tvirtinimą, ją dezinfekuoti; sutvarkyti išdaužtą ir nuo mūro atšokusį tinką, pašalinti iš jo druską; atlikti galutinį tapybos valymą.
Pirmą kartą Bernardinų vienuolyne freskas fotografavau 2005 m. Nuotraukose aiškiai matyti, kad vienuolyno – XVI–XVII a. architektūros paminklo – vienos iš pirmo aukšto paskliaučių polichromija subraižyta taisyklingais kvadratėliais. Abejoju, ar kur nors egzistuoja tokie tyrimo ar restauravimo metodai, kai autentiško kūrinio paviršius braižomas tiesiomis linijomis, tai labai keista ir niekur nematyta. Juo labiau kad tokius subraižymus nelengva pašalinti, o juos valant galima pakenkti kūrinio paviršiui. Restauravimo specialistai, pamatę šią nuotrauką, tik kraipydavo galvas ir traukydavo pečiais. Spėliota, kad taip – decimetrais – freskų plotas sužymėtas tam, kad būtų lengviau apskaičiuoti darbų kainą. Tačiau tai tik prielaida.
Ieškojau Kauno bernardinų vienuolyno pirmo aukšto paskliaučių „restauravimo“ oficialių dokumentų – restauravimo pasų. Neradau. Teoriškai visus panašius restauravimo darbus privaloma dokumentuoti, deja, praktika ne visuomet sutampa su teorija.
Dabar apsilankykime viešbutyje, kuris įkurtas Kauno bernardinų vienuolyne ir įvertinkime čia įvykusius pokyčius. Man išties pasisekė, nes gavau leidimą nufotografuoti ne tik restauruotą vienuolyno sienų bei skliautų tapybą, bet ir viešbučio interjerus. Apie juos norėčiau pasakyti tik tiek, kad nesu tokio modernybės skverbimosi į seną vertingą paveldą šalininkas. Antra, jeigu jau taip nutiko, priimu įvykusį faktą ir bandau analizuoti, kas padaryta blogai, o kas gal ir ne taip blogai. Taigi, viešbučio interjerų stilistika ganėtinai saikinga, deranti prie senųjų išlikusių elementų. Vertingosios statinių savybės nėra smarkiai nukentėjusios, nepalyginsi su visai čia pat esančia istorine Kauno pilimi, kur su itin vertingu kultūros paveldu pasielgta neleistinai neprofesionaliai, netgi barbariškai. Galime pasidžiaugti, kad vienuolyno sienų ir skliautų tapybinis dekoras – pirmame aukšte, kur įrengtas viešbučio priimamasis, – dabar jau sutvarkytas, subraižymų nelikę.
Gerą įspūdį daro ir tai, kad dalis polichromijų neatidengtos – tai atitinka pagarbaus požiūrio į autentišką kūrinį principus, kai laikomasi nuostatos, kad vėlesni uždažymai jį apsaugo, tad kūrinys ir tokiu pavidalu gali būti paliktas ateinančioms kartoms. Kita vertus, analizuodamas naujausias savo nuotraukas, pastebėjau ir keistų, nerimą keliančių dalykų. Atidžiau pažvelgę į vieną iš fotografijų pamatysime, kad freskoje pavaizduoto šventojo veidą darko kažkokie taisyklingos formos mechaniniai pažeidimai. Tai tikrai nenormalu. Iš kur jie galėjo atsirasti?..
Išvados
Apibendrindamas pasakysiu, kad kai kurie šio architektūros komplekso tvarkybos sprendiniai man atrodo diskutuotini, net abejotini – minėto šiuolaikiško lifto įrengimas, vienuolyno pavertimas viešbučiu... Bernardinų vienuolyno polichrominės tapybos konservavimo ir restauravimo programa tiems, kurie restauruoja sienų tapybą, vis dėlto galėtų tapti nebloga iliustracine, edukacine priemone.
Tačiau į svarbiausią klausimą taip ir lieka neatsakyta. Kokį kelią pasirinkti, tvarkant kultūros paveldą? Ar geriau, kai paminklas natūraliai nyksta, ar kai jis restauruojamas neprofesionaliai, iš jo daromas kičas, taip grįžtant prie XIX a. „stilistinio“ restauravimo tradicijų? O gal derėtų pasirinkti trečiąjį – vidurio – kelią? Kai nepuolama į kraštutinumus, bet žengiama jau pramintais, gerai žinomais ir išbandytais Vakarų restauratorių takais.
Visi šio ansamblio pastatai saviti ir įdomūs, tačiau išraiškingiausias ansamblio statinys yra Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. Jos pagrindinis tūris – trijų navų, penkių travėjų halė (36,5 m ilgio, 25 m pločio, iki 20 m aukščio). Bažnyčia išsiskiria ir didumu. Pastato sienos įspūdingo (1,40 m) storio, paremtos masyviais kontraforsais. Būtent todėl susidaro rūstaus, niūraus gynybinio statinio įspūdis, kurį tarsi sustiprina aplinkiniai statiniai – istorinė Kauno piliavietė ir XIV–XV amžių sandūrą menanti Rotušės aikštė.
Pagal detalių panaudojimą, jų kiekį tai gana santūri, asketiška architektūra. Ansamblio statinių fasadai sukomponuoti iš didelių plokštumų – giliose nišose pasislėpę aukšti langai, stambūs kontraforsai, kiti masyvūs architektūriniai elementai, šviesos ir šešėlių žaismas sieja juos su kitu reikšmingu Lietuvos gotikinės sakralinės architektūros paminklu – Vilniaus Bernardinų ansambliu.
Vis dėlto jei mėginsime nustatyti konkretesnę datą, kada paklotas pirmasis pamatinis Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno akmuo, panaršę po internetą, sužinotume, kad vieno iš seniausių bei didžiausių minėtojo laikotarpio paminklų Lietuvoje sienos pradėjusios kilti nebūtinai 1468 ar 1471 m., bet gal šiek tiek vėliau, apie 1492-uosius, o statybos baigtos 1502 ar 1504 m., kai kurių istorikų teigimu, – 1512–1513 m.
Kad ir kaip būtų, aišku viena – Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir vienuolyno statinių kompleksas priklauso vėlyvosios gotikos aukso fondui. Lietuvos architektūroje, galima drąsiai sakyti, yra tik penki tokie vėlyvosios gotikos paminklai, ir visus juos, kaip spėjama, pastatė Gdansko meistras Mykolas Enkingeris. 1
Pirmojo etapo tvarkybos darbai
Prieš aptardamas šio architektūros paminklo sienų tapybos tvarkybą, norėčiau prisiminti, kad 2009-aisiais VšĮ Domus Pacis, atstovaujanti statinius valdančių vienuolių interesus, pasirašė sutartį su statybų bendrove „Mitnija“, o Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno pastatų komplekso tvarkybai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto buvo skirta aštuoni milijonai litų. Ši finansinė injekcija leido tęsti anksčiau pradėtus šio kultūros paveldo objekto rekonstravimo, konservavimo-restauravimo darbus ir imtis naujų. Kaip tik tada sutvarkyta bažnyčios stogų konstrukcija ir danga, įstiklinti langai. Po daugelio nepriežiūros metų lietus ir vėjas pagaliau nebeniokoja vertingų polichromijų, puošiančių sienas ir vidaus erdves. 2
Vėliau pradėtas ir antrasis šio komplekso restauravimo ir pritaikymo viešojo turizmo reikmėms etapas. Net ir dabar, jei sumanysite apžiūrėti statinius iš išorės, o ten, kur leidžiama, ir iš vidaus, įsitikinsite, kad jie yra intensyviai tvarkomi, nestokoja paminklosaugos specialistų dėmesio.
Taigi, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis patenka į sąrašą tų kultūros paveldo objektų, kuriais deramai rūpinamasi. Antra vertus, UAB „Mitnija“ iki 2009-ųjų jokios praktinės patirties tvarkyti ar restauruoti paveldo objektus neturėjo. Matyt, todėl sienų tapyba Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje per pirmąjį tvarkybos etapą nebuvo restauruojama. Bernardinų vienuolyne pirmo ir antro aukštų žvalgybinės polichromijos paieškos atliktos dar 1984–1985 m. Daugelyje vietų aptikta sienų tapyba, išsiskirianti tuo, kad buvo tapoma net keliais etapais. Be to, 1995–1997 m. tyrinėta, atidenginėta ir konservuota-restauruota antro aukšto gvardijonų celės tapyba. 3
Apie bažnyčios freskas prof. L. Šinkūnaitė rašo: „1739 metais pamaldi ponia Kučinskienė savo lėšomis įrengė Kryžiaus kelio stotis. Manau, kad jos turėjo būti jau ir anksčiau, o dabar bažnyčioje esantys dideli paveikslai yra M. Andriolio tapyba. Labai nesinorėtų, kad šie paveikslai, o ne senosios tapybos kūriniai atsirastų bažnyčioje. Jie nutapyti XIX a. pabaigoje ir absoliučiai netinka prie barokinio bažnyčios interjero. Tad pirmiausia reikėtų restauruoti senąsias Kryžiaus kelio stotis, esančias bažnyčios sienose. Nors freskos netirtos, bet neabejoju, kad po ta tapyba yra dar kita tapyba, ir būtų daug naudingiau, jeigu broliai pranciškonai restauruotų tas XVIII a. freskas.“ 4
Šinkūnaitė užsimena apie dviem skirtingais laikotarpiais sukurtus kūrinius – XVIII a. freskas ir XIX a. pab. aliejinės tapybos kompozicijas, teigdama, kad pastarieji paveikslai greičiausiai yra uždengę bažnyčios sienų tapybą. Vis dėlto pats savo akimis esu matęs, kad XVIII a. freskų šioje bažnyčioje neslepia jokie kiti vėlesnio laikotarpio paveikslai. Tai, beje, patvirtina ir mano atlikta fotofiksacija: nei 2005-aisiais, nei 2013-aisiais, kai fotografavau Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios interjerus puošiančią tapybą, jokių aliejinių paveikslų, pakabintų virš minėtų polichromijų, čia nebuvo. O ir 2005-aisiais su manimi bendravęs vienuolis minėjo, kad tos aliejinės kompozicijos nukabintos ir kažkur, bet ne bažnyčioje, saugomos.
Kita vertus, Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje XVII a. pabaiga datuojamą sienų tapybą – čia išliko 17 Kristaus kančią vaizduojančių freskų – iki šiol „maskuoja“ vėlesnio laikotarpio aliejumi tapyti paveikslai (nebent kas nors juos jau nuėmė). Žinoma, taip uždengtos freskos neturi apsaugos. Greičiau priešingai – tinkas „nekvėpuoja“, kaupiasi kūrinius ardanti drėgmė, įsimeta pelėsis ir panašios blogybės.
Panašumai, skirtumai, prioritetai
Taigi apie Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios freskų tvarkybą (turint omeny laikotarpį, kai darbus čia vykdo UAB „Mitnija“) kol kas derėtų šnekėti gana rezervuotai. Neturint reikiamų žinių ir įgūdžių, nevalia imtis restauruoti sienų tapybos, nes užtikrinti deramą meno kūrinių konservavimo-restauravimo kokybę nepavyks. Tam būtina aukšta darbuotojų kvalifikacija, tinkamas teorinis pa(si)rengimas, pagaliau praktinė patirtis kultūros paveldo objektų apsaugos bei tvarkybos srityje.
Įsigilinus atsiskleidžia ir daugiau keistų dalykų. Nors restauruoti Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapybai pirmuoju šio kultūros paveldo objekto tvarkybos etapu neskirta nė cento, iš Europos struktūrinių fondų ir mokesčių mokėtojų kišenės surasta lėšų šiuolaikiniam liftui vienuolyno vidiniame kiemelyje įrengti. Beje, panašų keltuvą prieš keletą metų norėta sumontuoti ir Vilniaus Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Bernardino Sieniečio ir Šv. Onos bažnyčių ir bernardinų vienuolyno ansamblyje (vienuolyno vidinį kiemelį norėta dar ir uždengti, tačiau išsiskyrė paminklosaugininkų nuomonės, o ir žiniasklaida ėmė pernelyg domėtis – pasirodė straipsnių, TV reportažų ir t. t.).
Bet grįžkime prie sienų tapybos, tiksliau, prie unikalių gotikinių freskų, vaizduojančių šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo scenas. 2010–2011 m. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio bažnyčioje jos buvo atidengtos ir restauruotos. Pastaraisiais metais tai vienas ryškesnių Lietuvos sakralinio paveldo tvarkybos pavyzdžių. O ir darbų apimtys įspūdingos: be jau minėto restauravimo, 1993–1997 m. konservuota-restauruota šiaurinės sienos tapyba, 1998–1999 m. – bažnyčios ir vienuolyno koridoriaus sienų tapyba – tai XVI a. freskos, vaizduojančios vienuolių gyvenimo scenas, o 2003–2004 m. restauruotas fasado „Nukryžiuotasis“.Šinkūnaitė apie šiuos darbus irgi užsimena, kartu pasidalydama spėlionėmis dėl Kauno Šv. Jurgio bažnyčios sienų tapybos: „Neseniai Vilniaus Bernardinų bažnyčioje baigtos restauruoti XVI a. freskos. Ar panaši sienų tapyba puošė ir Šv. Jurgio bažnyčią? Sunku pasakyti, kadangi šios bažnyčios sienų tapyba detaliai neištirta, tik įsitikinta, kad ji yra.“ 5
Žvelgdami į Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapybą, regėjome vien pajuodusius, dėl nepalankių sąlygų nykstančius kūrinius. Tiesa, pastaruoju metu padėtis palaipsniui keičiasi – bažnyčios freskos po truputi atgyja, atgauna savo buvusias spalvas...
Šiaip ar taip, Kauno ir Vilniaus ansamblius vis dėlto sieja ne tik architektūriniai panašumai ir vertinga sienų tapyba, bet ir restauravimo sprendimų alogiškumas. Štai minėtasis liftas ir apleistos freskos Kauno bernardinų vienuolyne verčia manyti, kad paminklo valdytojai nesugeba nusistatyti prioritetų arba dar blogiau – nori vienuolyną paversti prestižiniais svečių namais. O Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino Sieniečio bažnyčios freskų restauravimas kelia abejonių dėl daugybės autento „taisymų“, dailinimų. Kūriniai, atrodo, buvo ne tiek konservuojami, kiek retušuojami, nuslystant stilistinio restauravimo link...
Turint minty šią paralelę, kyla svarbus šiuolaikinio paminklosaugos diskurso klausimas: kas yra didesnė blogybė paveldo atžvilgiu – kai pasitelkiami patys agresyviausi (net ir invaziniai) darbo metodai ar kai apskritai nieko nesiimama?
Oponuoti kone oficiozinę formą įgavusiai nuomonių bangai, žinoma, sudėtinga – terminas „kultūrinis turizmas“ vis labiau sureikšminamas ne vietoje ir ne laiku, o kritiškesnio mąstymo stoka ir pataikūniškumas, lydimi atvirų liaupsių, trukdo matyti daiktus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Tačiau turėtume siekti, kad tvarkant paveldą į pirmą vietą būtų iškeliamas paminklo autentiškumas, t. y. kad šalies kultūros paveldo objektai būtų deramai saugomi, tausojami, prižiūrimi.
Besikeičiantys vertinimai, įsibėgėjus antrojo etapo darbams
Vaizdai, kuriuos šiuo metu regiu, lankydamasis bažnyčioje ir vienuolyne, nuteikia optimistiškai – jie nepalyginami su atmintyje ir nuotraukose fiksuotais ankstesnių metų įspūdžiais, kaip prieš aštuonerius metus atrodė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia, jos eksterjeras su apgailėtinais vitražų konstrukcijų likučiais...
Tačiau neketinu barstytis galvos pelenais ir išsižadėti ankstesnių kritinių pastabų, kurias išdėsčiau dėl akivaizdžių ir netgi įžūlių restauravimo interpretacijų, išryškėjusių naujausiu šio objekto tvarkybos darbų etapu. Turiu omenyje vidiniame vienuolyno kiemelyje įrengtą liftą ir kitus panašius modernius „aksesuarus“, nederančius istoriniam, nesvarbu, gotikiniam, renesansiniam ar barokiniam, paveldui. Juoba kad kalbame apie statinius, menančius mūsų miesto pradžių pradžią.
Minėtą liftą traktuoju kaip tam tikrą simbolį, nūdienos mentaliteto išraišką, kai į viską žvelgiama savanaudiškai ir paviršutiniškai, net autentišką kultūros paveldą bandoma paversti patraukliu, patogiai estetišku, deramai tenkinančiu kultūrinio (?) turizmo reikmes.
Toks suvokimas sunkiai suderinamas su paminklosaugos tradicija, kultūrine, istorine atmintimi, netgi su elementaria sveika nuovoka, nes žalodami vertingą kultūrinį palikimą kenkiame patys sau. Šiandieninė paveldosauga vis labiau perima vartotojų požiūrį – paveldo objektus, istorijos, architektūros ar sakralinės dailės paminklus mėgina transformuoti pagal naujas estetines nuostatas, tvarko, remdamasi ne tam tikra tradicija, bet pagal miesto turizmo politiką, individualų skonį, privačius interesus, išankstinius nusistatymus.
Vis dėlto nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir bernardinų vienuolyno pastatų tvarkybos bendra padėtis taisosi. Suremontuoti bažnyčios ir vienuolyno stogai, pastogių konstrukcijos ir skliautai, atidengiami, restauruojami, įstiklinami (buvę užmūryti arba išdaužyti) langai, senosios durys, atlikta pamatų hidroizoliacija ir t. t. Ne mažiau svarbu, kad buvo sustabdytas tolesnis tinkuotų ir dažytų paviršių nykimas, stabilizuotos ir nudažytos tinko plokštumos ir pan. Juk apie sienų tapybos būklę negalima kalbėti atsietai – labai svarbu, kad būtų sutvarkytas stogas, langai, užtaisomi plyšiai, skylės, pro kurias į vidų smelkiasi drėgmė, lietaus vanduo.
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapyba pagaliau irgi susilaukė restauratorių dėmesio, be to, į statinio vidų patenka daugiau saulės, todėl dingsta slegiantis drėgmės ir niūrumo pojūtis. Tai didelis pliusas. Freskos pamažu įgauna autentišką pavidalą – pašalinti pajuodavimai ir nemokšiški užtapymai, valomas tapybos paviršius, atliekamas konservavimas, atsiskleidžia piešinių grožis ir pirminės spalvos.
Tačiau šiuos darbus galima vertinti dar tik preliminariai, nes matome tik tarpinį konservavimo-restauravimo darbų etapą, pusiaukelę: dalis freskų jau nuvalyta ir uždengta, kad nenukentėtų nuo statybinių dulkių, kita dalis dar laukia restauratorių.
Bernardinų vienuolynas: XX a. pab. žvalgybinės polichromijų paieškos ir dabarties funkcinės transformacijos
Matydamas prašviesėjusią Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios erdvę, išdžiūvusias statinio sienas ir tvarkomus langus, mėginu įsivaizduoti, kaip puikiai šis paminklas turėjo atrodyti geriausiais savo laikais. Tačiau atmintyje šmėsteli vieno iš statinius valdančių vienuolių nusiskundimas, kad restauruoti šio paminklo freskoms valstybė niekada neskyrė nei cento. Ar taip galėtų būti? Juk 1995–1997 m. Kauno bernardinų vienuolyne buvo vykdomi polichrominiai tyrimai, kurie tikrai negalėjo būti privati iniciatyva... O gal aš ko nors nesuprantu?
Tad plačiau pakalbėkime apie šį vienuolyną, kurį dabar valdo broliai pranciškonai ir kuris pradėtas tvarkyti kiek anksčiau nei bažnyčia.
Štai keletas svarbesnių Bernardinų vienuolyno tvarkybos istorijos faktų: 1984–1985 m. pirmame ir antrame aukšte atlikus žvalgybinę polichromijos paiešką, aptikta ornamentinė-figūrinė sienų tapyba. 1995 m., siekiant „visapusiškai išsiaiškinti restauravimui numatytos tapybos etapus, išlikusius tapybos plotus ir kompozicinius sprendimus“, numatyta atidengti tapybą sausuoju būdu, pašalinant vėlesnių paprastų uždažymų sluoksnius; neutraliuose plotuose išsiaiškinti ankstesnių polichromijos etapų vietas, galimus išlikusius plotus ir stilistinius bruožus; sudaryti spalvinę tapybos etapų kartogramą; nufotografuoti objektus po atidengimo; kviesti Restauravimo tarybą, kuri aptartų tapybos restauravimo koncepciją. 6 Trumpiau tariant, rekomenduota švariai nuvalyti tapybos paviršių, nepažeidžiant autorinės tapybos sluoksnio, surašyti defektinės būklės aktą, parengti tapybos darbų programą ir metodiką, be abejo, remiantis technologų rekomendacijomis, natūros tyrimais, defektiniu aktu ir užduotimi. Programoje nurodytas bendras konservuojamo ir restauruojamo paviršiaus plotas ir atskirų defektų rūšys, jų vietos ir plotai, kartu nustatyta ir technologinių darbų eilė, išvardyti reikalingų medžiagų kiekiai, jų specifikacija, orientacinis darbų atlikimo laikas ir pan. Rekonstruoti, retušuoti sunykusius polichromijos elementus numatyta tik tose vietose, kur buvo aiškus piešinys (jei kompozicijos plotai neatpažįstamai sunykę, numatyta ieškoti ikonografinės medžiagos, ja remiantis parengti rekonstruojamo fragmento eskizą ir pateikti jį Restauravimo tarybai). 7
Šie reikalavimai nėra kieno nors paika užgaida ar kaprizas – yra linkusių manyti, kad juos sugalvoja pikti sarginiai kultūros paveldo šunys, kurių vienintelis tikslas yra kuo labiau apsunkinti gyvenimą kultūros paveldo objektų valdytojams. Šie reikalavimai kyla iš ilgametės europinės ir pasaulinės tradicijos, paremtos nusistovėjusia tarptautine teisine praktika. Taigi, restauruojant tokius reikšmingus paveldo objektus, itin svarbu atlikti kruopščią paminklų defektų ir nykimo priežasčių analizę, kiekvieną atvejį vertinant individualiai. Ši taisyklė puikiai žinoma paveldo specialistams ir įtvirtinta įstatymais. Lietuvos Respublikos restauratoriaus etikos kodekse, parengtame pagal Amerikos konservavimo instituto (AIC) Etikos kodeksą ir priimtame per Lietuvos restauratorių konferenciją 1993 m., kalbama apie restauratoriaus pareigą išsaugoti istorijos ir meno vertybes, ypač akcentuojamas vertybės vientisumas (t. y. estetinis ir fizinis autentiškumas), restauratoriaus kompetencija ir atsakomybė (restauravimo kokybė neturi priklausyti nuo darbų apimties ir terminų). 8
Vadinasi, tvarkant sienų tapybą, privalu nenusižengti principui, kad objekte, kuris yra kultūros vertybė, pirmiausia saugotina autentika. 9 Tokios sampratos pamatus paklojo 1931 m. Atėnų kongresas, kuris, siekdamas išsaugoti meninę, istorinę ir mokslinę paveldo objektų vertę, pirmenybę teikė skrupulingam konservavimui, o atkuriant originalius fragmentus, rekomendavo naujas medžiagas naudoti taip, kad jos būtų atpažįstamos.
Antra vertus, svarbūs ir grynai techniniai aspektai. Pavyzdžiui, vienuolyne atidengiant kalkinius-kreidinius tapybos uždažymus, rekomenduota stengtis maksimaliai išsaugoti autentą, daugiasluoksnį uždažymą valyti mechaniniu būdu, uždažymų sluoksnį drėkinant distiliuotu vandeniu.
Tada atlikti tyrimai parodė, kad tapyba pažeista drėgmės, susidariusių druskų, tirpių vandenyje, ir pelėsinių grybų. Tapyba uždengta keliais kalkiniais ir kreidiniais dažymais, pertrynimais. Įvertinus visus įvardytus pažeidimus ir defektus, konservuojant-restauruojant tapybą rekomenduota: pirmiausia pašalinti kalkinius ir kreidinius freskų uždažymus; atlikti profilaktinį atšokusios tapybos tvirtinimą, ją dezinfekuoti; sutvarkyti išdaužtą ir nuo mūro atšokusį tinką, pašalinti iš jo druską; atlikti galutinį tapybos valymą.
Pirmą kartą Bernardinų vienuolyne freskas fotografavau 2005 m. Nuotraukose aiškiai matyti, kad vienuolyno – XVI–XVII a. architektūros paminklo – vienos iš pirmo aukšto paskliaučių polichromija subraižyta taisyklingais kvadratėliais. Abejoju, ar kur nors egzistuoja tokie tyrimo ar restauravimo metodai, kai autentiško kūrinio paviršius braižomas tiesiomis linijomis, tai labai keista ir niekur nematyta. Juo labiau kad tokius subraižymus nelengva pašalinti, o juos valant galima pakenkti kūrinio paviršiui. Restauravimo specialistai, pamatę šią nuotrauką, tik kraipydavo galvas ir traukydavo pečiais. Spėliota, kad taip – decimetrais – freskų plotas sužymėtas tam, kad būtų lengviau apskaičiuoti darbų kainą. Tačiau tai tik prielaida.
Ieškojau Kauno bernardinų vienuolyno pirmo aukšto paskliaučių „restauravimo“ oficialių dokumentų – restauravimo pasų. Neradau. Teoriškai visus panašius restauravimo darbus privaloma dokumentuoti, deja, praktika ne visuomet sutampa su teorija.
Dabar apsilankykime viešbutyje, kuris įkurtas Kauno bernardinų vienuolyne ir įvertinkime čia įvykusius pokyčius. Man išties pasisekė, nes gavau leidimą nufotografuoti ne tik restauruotą vienuolyno sienų bei skliautų tapybą, bet ir viešbučio interjerus. Apie juos norėčiau pasakyti tik tiek, kad nesu tokio modernybės skverbimosi į seną vertingą paveldą šalininkas. Antra, jeigu jau taip nutiko, priimu įvykusį faktą ir bandau analizuoti, kas padaryta blogai, o kas gal ir ne taip blogai. Taigi, viešbučio interjerų stilistika ganėtinai saikinga, deranti prie senųjų išlikusių elementų. Vertingosios statinių savybės nėra smarkiai nukentėjusios, nepalyginsi su visai čia pat esančia istorine Kauno pilimi, kur su itin vertingu kultūros paveldu pasielgta neleistinai neprofesionaliai, netgi barbariškai. Galime pasidžiaugti, kad vienuolyno sienų ir skliautų tapybinis dekoras – pirmame aukšte, kur įrengtas viešbučio priimamasis, – dabar jau sutvarkytas, subraižymų nelikę.
Gerą įspūdį daro ir tai, kad dalis polichromijų neatidengtos – tai atitinka pagarbaus požiūrio į autentišką kūrinį principus, kai laikomasi nuostatos, kad vėlesni uždažymai jį apsaugo, tad kūrinys ir tokiu pavidalu gali būti paliktas ateinančioms kartoms. Kita vertus, analizuodamas naujausias savo nuotraukas, pastebėjau ir keistų, nerimą keliančių dalykų. Atidžiau pažvelgę į vieną iš fotografijų pamatysime, kad freskoje pavaizduoto šventojo veidą darko kažkokie taisyklingos formos mechaniniai pažeidimai. Tai tikrai nenormalu. Iš kur jie galėjo atsirasti?..
Išvados
Apibendrindamas pasakysiu, kad kai kurie šio architektūros komplekso tvarkybos sprendiniai man atrodo diskutuotini, net abejotini – minėto šiuolaikiško lifto įrengimas, vienuolyno pavertimas viešbučiu... Bernardinų vienuolyno polichrominės tapybos konservavimo ir restauravimo programa tiems, kurie restauruoja sienų tapybą, vis dėlto galėtų tapti nebloga iliustracine, edukacine priemone.
Tačiau į svarbiausią klausimą taip ir lieka neatsakyta. Kokį kelią pasirinkti, tvarkant kultūros paveldą? Ar geriau, kai paminklas natūraliai nyksta, ar kai jis restauruojamas neprofesionaliai, iš jo daromas kičas, taip grįžtant prie XIX a. „stilistinio“ restauravimo tradicijų? O gal derėtų pasirinkti trečiąjį – vidurio – kelią? Kai nepuolama į kraštutinumus, bet žengiama jau pramintais, gerai žinomais ir išbandytais Vakarų restauratorių takais.
- Prof. Laima Šinkūnaitė. Šv. Jurgio bažnyčia – įstabus vėlyvosios gotikos paminklas: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-17-prof-laima-sinkunaite-sv-jurgio-baznycia-istabus-velyvosios-gotikos-paminklas/102616.
- Apie apgailėtiną Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios būklę rašiau dar 2008 m., tiesa, tada labiau koncentravausi į drėgmės kamuojamo Pažaislio kamaldulių vienuolyno tvarkybos problematiką. (Kušlys, G. Apie griūvančią Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio tvorą ir drėgmės problemą. In Kauno istorijos metraštis. T. 9. Kaunas, 2008, p. 260.)
- „Bernardinų vienuolynas. Kaunas, Papilio g. 9. 1995–1997 m. Sieninės tapybos ant grunto atidengimas, konservavimas, restauravimas.“ Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo, už kurį esu dėkingas sienų tapybos restauruotojai ir tyrinėtojai Gražinai Samuolytei.
- Laima Šinkūnaitė. Šv. Jurgio bažnyčia – įstabus vėlyvosios gotikos paminklas.
- Ten pat.
- „Bernardinų vienuolynas. Kaunas, Papilio g. 9. 1995–1997 m. Sieninės tapybos ant grunto atidengimas, konservavimas, restauravimas.“
- Ten pat.
- Kultūros paveldo apsauga / Sud. J. Bardauskas, V. Karčiauskas. Vilnius, 1997, p. 62–66.
- Jonas R. Glemža. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, 2002, p. 118.
Iliustracijos:
- Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapyba, XVIII amžius. 2005.
- Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios sienų tapyba, XVIII amžius. 2013.
- Kauno bernardinų vienuolyno pirmo aukšto skliautų bendras vaizdas, patalpoje, kur dabar įrengtas viešbučio priimamasis. 2015.
Autoriaus nuotraukos.
RSS Feed
