Nemunas, Nr. 16 (952), 2015 m. liepos 23–rugsėjo 9 d., p. 19, 29.
Regis, suvokiame, kad etninės kultūros, tautinės kūrybos, darnaus bendruomenės gyvenimo ar bendravimo tradicijų pažinimas plečia mūsų istorinę kultūrinę atmintį, ugdo pozityvią būties pasaulėjautą, leidžia perimti ir plėtoti kultūrinį tautos palikimą suvokiant ankstesnių kartų indėlį, garantuoja tautos, krašto kultūros tradicijų tęstinumą, žmogaus ir gamtos darną, tapatybės išsaugojimą ir nuolatinį vertybių kūrimą. Tačiau šiandien etninė kultūra ir visa, kas su ja susiję, tarsi nustumta į modernaus, tik masinę gamybą pripažįstančio gyvenimo pašalį, sukaišiota į vadovėlius ir muziejų lentynėles, nors ir traktuojama kaip vertybė, bet jau praėjusio laiko, nebeesanti, nebūsianti.
Apie tai kalbamės su šiandien itin retos profesijos atstove – tautinių dirbinių meistre, pirštinių ir riešinių mezgėja, lietuvių etninės kultūros puoselėtoja Aida ŠEŠELGIENE. Gvildename ne pačius lengviausius klausimus: koks tautodailininkų menininkų vaidmuo puoselėjant lietuvių papročius, išsaugant paveldą, ugdant etninę kultūrą, tautinį sąmoningumą, kokios jungtys ir kultūrinės bendrystės formos būdingos prie Baltijos jūros nuo seno gyvenančioms tautoms ir kaip atrodo mūsų tautodailininkų situacija šiandieniniame kultūrinio bei geografinio suvienodėjimo pasaulyje.
Apie tai kalbamės su šiandien itin retos profesijos atstove – tautinių dirbinių meistre, pirštinių ir riešinių mezgėja, lietuvių etninės kultūros puoselėtoja Aida ŠEŠELGIENE. Gvildename ne pačius lengviausius klausimus: koks tautodailininkų menininkų vaidmuo puoselėjant lietuvių papročius, išsaugant paveldą, ugdant etninę kultūrą, tautinį sąmoningumą, kokios jungtys ir kultūrinės bendrystės formos būdingos prie Baltijos jūros nuo seno gyvenančioms tautoms ir kaip atrodo mūsų tautodailininkų situacija šiandieniniame kultūrinio bei geografinio suvienodėjimo pasaulyje.
Tautodailininkė Aida Šešelgienė.
A. Šešelgienės polinkis į rankdarbius užsimezgė dar vaikystėje, kai, stebėdama savo močiutę – nagingą siuvėją ir mezgėją, – ėmė prašytis, kad ir ją pamokytų. Pamažu laisvalaikio pomėgis peraugo į rimtą užsiėmimą – ji tapo tautinių dailės dirbinių meistre. Siuvinėja kryželiu, mezga tradiciniais lietuvių raštais puoštas pirštines ir riešines. Jau yra numezgusi daugiau nei šimtą porų puošnių riešinių, kurios šildo ne tik jos, artimųjų ir draugų rankas, bet yra iškeliavusios ir į JAV, Islandiją, Airiją, Belgiją. Keletą A. Šešelgienės autorinių darbų įsigijęs ir Lietuvos nacionalinis muziejus. Nuo 2010 m. Aida priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai, yra nuolatinė tęstinių tautodailės parodų „Aukso vainikas“ dalyvė, personalines parodas eksponavo Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Rokiškio krašto muziejuje, Zyplių dvare.
Megzti būtent pirštines ir riešines tautodailininkė pradėjo nejučiomis. Vienos mezgėjos paprašiusi, kad numegztų jai pirštines, sulaukė neigiamo atsakymo – toks darbas reikalauja daug kruopštumo ir laiko, neapsimoka. Gal būtų ir prikalbinusi, tačiau galop sužinojo, kad moteris mezga ne iš grynos vilnos, naudoja ir sintetiką, taigi nusprendė – geriau pati pabandys... Taip ir įsitraukė į rimtesnę kūrybą: vaikščiojo po tautinės dailės dirbinių salonus, nerasdama tinkamos kokybės, svarstė, kodėl taip yra, pradėjo vis daugiau domėtis ir išsiaiškino, jog šioje srityje daug kas nunykę, be to, pirštinių ir riešinių ne tik labai gimininga paskirtis, bet ir ornamentika. Ėmė gilintis į jų istoriją. Norėdama sužinoti, kuo lietuviški raštai skiriasi nuo kaimyninių, rinko medžiagą, lankėsi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur pamatė šimto metų senumo pirštines – neįtikėtinai plonytes. Svarstė, kaip sugebėta tokias numegzti, ir dar prieš šimtą metų! Teko apžiūrėti ir svarbiausio šalies asmens – prezidento Kazio Griniaus – pirštines, žinoma, jas turėjo megzti geriausia šalies mezgėja. Po tokių netikėtų atradimų A. Šešelgienė įsitikino, jog labai menkai išmanome mūsų tautodailės istoriją ir senąsias technikas. Muziejuje pamatyti senieji dirbiniai tapo postūmiu, atsparos tašku, pavyzdžiu, į kurį galima lygiuotis. Jie įkvėpė imtis megzti autorines pirštines, siekiant tokio paties arba net dar aukštesnio meninio lygio.
O meninis lygis, žinia, neįmanomas be kruopštumo. Žymus anglų menotyrininkas Jonas Ruskinas dar 1840 m. kalbėjo apie mašinos ir grožio nesuderinamumą, iškeldamas viduramžių cechų, t. y. amatininkystės, idealą. Tačiau šiandienos pagrindiniai siekiai – „darbo rentabilumas“, „efektyvumas“, „našumas“ nesuderinami su smulkmeniška rankų darbo kūryba. Pašnekovė rodo savo numegztą pirštinę – čia ant virbalo yra keturiasdešimt akių, net nėra ko lyginti su tomis, kur tik dešimt. Žinoma, toks darbas ir užtrunka daug ilgiau – vieną pirštinę tautodailininkė mezga visą mėnesį. Taip pat ji laikosi nuostatos, kad dirbtiniai pluoštai nesuderinami su tautiniu paveldu, tad nepripažįsta sintetinių siūlų – naudoja tik natūralius. Nors ir jų gauti ne taip paprasta. Gamyba labai lėta, apimtys mažos, todėl specialių, ypatingų siūlų nėra prasmės užsakinėti.
Mūsų pokalbio paraštėse nuskamba ir senas, tačiau vis dar atviras klausimas: kas yra menininkas, o kas – amatininkas, kas juos skiria? Pavyzdžiui, sovietmečiu buvo sudarytos kelios neakademinių kūrėjų grupės: „liaudies meistrai“, „meno mėgėjai“, „amatininkai“, „saviveiklininkai“, „liaudies menininkai-profesionalai“, o šie dar skirstyti į „liaudies meistrus-menininkus“, „liaudies meistrus-amatininkus“ ir pan. Prisimenu, Pauliaus Galaunė teigė, kad liaudies meno kūrėjais negalima laikyti tų meistrų, kurie turi vidurinį ar nebaigtą aukštąjį dailės išsilavinimą1. Ir šiandieninėje Lietuvoje sąvokas „amatininkas“ ir „liaudies menininkas“ daug kas supranta sinonimiškai. Vieni įsivaizduoja, kad liaudies meną gali kurti visi arba tie, kurie neturi aukštojo meninio išsilavinimo, kiti – kad tuo užsiima tik Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai, turintys meno kūrėjo statusą.
Be abejo, tautinių pirštinių mezgėja – visų pirma amatininkė. Bet gal kartu ir kūrėja, senųjų baltiškųjų tradicijų puoselėtoja? Kur yra ta plona riba tarp meistrystės ir paprastos gamybos? Manyčiau, vien buvimas vienos ar kitos kūrybinės sąjungos nariu nėra jokia indulgencija. Nelabai esu linkęs pritarti ir tam, kad nuo liaudies menininko išsilavinimo priklauso jo paties ir jo kūrinių santykis su tradicija ir jos tęstinumu.
Tautodailininkė turi savo atsakymą – menininkas yra tas, kuris geba susidėlioti savo kompoziciją. Tautiniai raštai yra visų, paveldėti, tačiau jų komponavimas – jau autorystė. Aidai kūrinio kompozicija itin svarbi.
A. Šešelgienė pripažįsta, kad kartais visai netikėtai nuostabių raštų aptinka ir kitų, tolimesnių, šalių tautodailėje, bet pačios gražiausios jai yra latviškos pirštinės. Latviškieji tautiniai raštai artimiausi lietuviškiesiems, sutampa daugelis motyvų, skiriasi tik jų variacijos. Tautodailininkė prisimena, kaip pernai vasarą viešėdama Rygoje atsitiktinai pakliuvo į tautodailei skirtą konferenciją, ten pat knygyne netikėtai pastebėjo knygą „Latvieša cimdi“ („Latvių pirštinės“), kurioje sudėti įvairių Latvijos regionų tautinių pirštinių pavyzdžiai.
Jos autorė Maruta Grasmanė pati nemezga, tačiau tyrinėja ir dėsto tautodailę. Kartu renka medžiagą – pirštinių raštus iš įvairių Latvijos vietovių, juos sistemina, paskui ieško tinkamų siūlų ir mezgėjų, kurios numegztų tokias pirštines. Taip pamažu rekonstruoti modeliai sugulė į solidžią knygą. Lietuvoje tokių leidinių – kokybiškų, gerai iliustruotų – neturime, nors pirštinių raštų iš savo protėvių paveldėjome daug, nemažai jų saugoma mūsų muziejų kolekcijose. Gal todėl latviai ir mano, kad lietuviai tautinių pirštinių apskritai nemezga.
Toje pačioje konferencijoje Aidai įspūdį paliko vienos viešnios iš Skandinavijos – norvegės Annemor Sundbø – pranešimas Aušrinės-Auseklio vaizdavimo tautodailėje tema. Įprasta manyti, kad šis motyvas yra būdingas tik lietuviams, tačiau Norvegijos mokslininkė argumentuotai įrodė, jog jis paplitęs kone visuose su Baltijos jūra besiribojančiuose regionuose.
Pati Aida patvirtina, kad mezginių, audinių raštai Baltijos jūros skalaujamose šalyse bemaž nesiskiria, kitoniškos tik jų variacijos, spalviniai sprendimai. Pasak A. Šešelgienės, būtent pagal spalvas gali atsekti šalį, regioną. Pavyzdžiui, skandinavai labiau pamėgę baltą ir mėlyną, o žemaičių tautinių drabužių spalvų gama nemažai skiriasi nuo aukštaičių. Spalvų deriniai ir ornamentika nusistovėjo pamažu, per ilgus šimtmečius, šį kultūrinį turtą perduodant iš kartos į kartą, be abejo, jį ir tobulinant. Būdingiausi ir seniausi lietuvių tautinės ornamentikos simboliai: taškas – visa ko pradžia, kilmė, vienetas; trikampis baltams reiškė ugnį, vandenį, vyrą bei moterį; rombas – aktyvumo simbolis, itin plačiai naudotas lietuvių tautinėse juostose ir turintis daug prasmių: žemė, saulė, diena, vainikas, ugnis; kryžius – magiškas ir religinis simbolis, o kartu ir ornamento motyvas, atsiradęs dar pirmykštėje bendruomenėje, simbolizavo ugnį ir buvo būdingas daugeliui senųjų kultūrų ir tik nuo IV a. tapo krikščionių tikėjimo simboliu.
Kalbant apie ornamentus, jie ne tik atrodo ritmiški, bet iš tiesų turi savitą muzikinį ritmą, apie kurį A. Šešelgienė kalba kaip apie ypač paveikų: „Kai mezgi ritmišką raštą, jauti jo jėgą.“ Toks ritmo pajautimas ateina savaime ir vien tik dirbant.
Kad ornamento kompozicija kuriama ritmiškai kartojant tam tikrus elementus – sena akademinė tiesa. Šiuo atveju, regis, tiktų perfrazuoti Umberto Eco, pašmaikštaujant, jog, atsiradus ritmui, randasi ir tam tikros stilistinės normos, sąlygiškumai – susiformuoja tokia ženklų (arba muzikinių garsų) tvarkos sistema, kuri atrodo mieliausia mūsų regėjimui ar klausai, ir kai tik įsigali sąlygiškumas, kūrėjas išsivaduoja iš nevaldomos vaizduotės ir jausmingumo gniaužtų, nes ritmo taisyklės, viena vertus, jį įpareigoja, kita vertus, išlaisvina...2
Senovėje ornamentas, simbolis buvo informacijos perdavimo priemonė. Tai neišsemiamas duomenų šaltinis etninio kultūros paveldo tyrinėtojams. Ir P. Galaunė buvo rašęs, kad „margi audinių raštai padėjo lietuviams išlikti gyviems“.
Žvelgiant į autorinius A. Šešelgienės darbus nenumaldomai kirba klausimas: kaip atsispirti kultūrinį savitumą žlugdančiai pasaulinės globalizacijos įtakai, nepasiduoti madai būti „pasaulio piliečiu“, žmogumi be šaknų, aiškios etninės priklausomybės, kaip netapti klajokliu, tarptautinio tranzito subjektu?..
Egzistuoja iš anksčiau nusistovėjusi – kažkieno kažkada nustatyta – tvarka, pasaulio pusiausvyra. Tai yra tam tikra jėga, paradigminiai etiniai santykiai ir pan. Bet kuriam mąstančiam žmogui būtina nepamiršti savo etninės, nacionalinės tapatybės, lokalinės tradicijos. Aiškiai matome, kad dvasinių orientyrų kaita veikia gana destruktyviai. O gal iš tiesų svajonė apie humaniškesnę visuomenę tėra svajonė apie visuomenę, kurioje visi sutartinai dirba, kad ne tik turėtų daugiau vaistų ar knygų, bet ir naujausio modelio automobilių?.. Šiam požiūriui, beje, „būdingas atvirumas pasauliui, kuris ir grindžia mūsų įsiliejimą į pasaulį ir veikimą jame, tačiau normaliam ryšiui lygiai svarbus yra ir nepasitikėjimas mūsų santykių su pasauliu rezultatais, suvokimas, kad mūsų prisitaikymas gali baigtis tragišku pralaimėjimu.“3
Tačiau ar tikrai judame tik pralaimėjimo link? Žinoma, nereikia neigti šiuolaikinės skaitmeninės eros privalumų, naujausių technologijų pasiekimų, bet nedera pamiršti, kad vis dar turime menininkų, gebančių atskleisti archainius tautinio paveldo kontekstus, juos tęsti ir perduoti ateinančioms kartoms kaip svarbią mūsų savasties dalį. Joks kompiuteris jų niekada nesugebės atstoti.
Megzti būtent pirštines ir riešines tautodailininkė pradėjo nejučiomis. Vienos mezgėjos paprašiusi, kad numegztų jai pirštines, sulaukė neigiamo atsakymo – toks darbas reikalauja daug kruopštumo ir laiko, neapsimoka. Gal būtų ir prikalbinusi, tačiau galop sužinojo, kad moteris mezga ne iš grynos vilnos, naudoja ir sintetiką, taigi nusprendė – geriau pati pabandys... Taip ir įsitraukė į rimtesnę kūrybą: vaikščiojo po tautinės dailės dirbinių salonus, nerasdama tinkamos kokybės, svarstė, kodėl taip yra, pradėjo vis daugiau domėtis ir išsiaiškino, jog šioje srityje daug kas nunykę, be to, pirštinių ir riešinių ne tik labai gimininga paskirtis, bet ir ornamentika. Ėmė gilintis į jų istoriją. Norėdama sužinoti, kuo lietuviški raštai skiriasi nuo kaimyninių, rinko medžiagą, lankėsi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur pamatė šimto metų senumo pirštines – neįtikėtinai plonytes. Svarstė, kaip sugebėta tokias numegzti, ir dar prieš šimtą metų! Teko apžiūrėti ir svarbiausio šalies asmens – prezidento Kazio Griniaus – pirštines, žinoma, jas turėjo megzti geriausia šalies mezgėja. Po tokių netikėtų atradimų A. Šešelgienė įsitikino, jog labai menkai išmanome mūsų tautodailės istoriją ir senąsias technikas. Muziejuje pamatyti senieji dirbiniai tapo postūmiu, atsparos tašku, pavyzdžiu, į kurį galima lygiuotis. Jie įkvėpė imtis megzti autorines pirštines, siekiant tokio paties arba net dar aukštesnio meninio lygio.
O meninis lygis, žinia, neįmanomas be kruopštumo. Žymus anglų menotyrininkas Jonas Ruskinas dar 1840 m. kalbėjo apie mašinos ir grožio nesuderinamumą, iškeldamas viduramžių cechų, t. y. amatininkystės, idealą. Tačiau šiandienos pagrindiniai siekiai – „darbo rentabilumas“, „efektyvumas“, „našumas“ nesuderinami su smulkmeniška rankų darbo kūryba. Pašnekovė rodo savo numegztą pirštinę – čia ant virbalo yra keturiasdešimt akių, net nėra ko lyginti su tomis, kur tik dešimt. Žinoma, toks darbas ir užtrunka daug ilgiau – vieną pirštinę tautodailininkė mezga visą mėnesį. Taip pat ji laikosi nuostatos, kad dirbtiniai pluoštai nesuderinami su tautiniu paveldu, tad nepripažįsta sintetinių siūlų – naudoja tik natūralius. Nors ir jų gauti ne taip paprasta. Gamyba labai lėta, apimtys mažos, todėl specialių, ypatingų siūlų nėra prasmės užsakinėti.
Mūsų pokalbio paraštėse nuskamba ir senas, tačiau vis dar atviras klausimas: kas yra menininkas, o kas – amatininkas, kas juos skiria? Pavyzdžiui, sovietmečiu buvo sudarytos kelios neakademinių kūrėjų grupės: „liaudies meistrai“, „meno mėgėjai“, „amatininkai“, „saviveiklininkai“, „liaudies menininkai-profesionalai“, o šie dar skirstyti į „liaudies meistrus-menininkus“, „liaudies meistrus-amatininkus“ ir pan. Prisimenu, Pauliaus Galaunė teigė, kad liaudies meno kūrėjais negalima laikyti tų meistrų, kurie turi vidurinį ar nebaigtą aukštąjį dailės išsilavinimą1. Ir šiandieninėje Lietuvoje sąvokas „amatininkas“ ir „liaudies menininkas“ daug kas supranta sinonimiškai. Vieni įsivaizduoja, kad liaudies meną gali kurti visi arba tie, kurie neturi aukštojo meninio išsilavinimo, kiti – kad tuo užsiima tik Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai, turintys meno kūrėjo statusą.
Be abejo, tautinių pirštinių mezgėja – visų pirma amatininkė. Bet gal kartu ir kūrėja, senųjų baltiškųjų tradicijų puoselėtoja? Kur yra ta plona riba tarp meistrystės ir paprastos gamybos? Manyčiau, vien buvimas vienos ar kitos kūrybinės sąjungos nariu nėra jokia indulgencija. Nelabai esu linkęs pritarti ir tam, kad nuo liaudies menininko išsilavinimo priklauso jo paties ir jo kūrinių santykis su tradicija ir jos tęstinumu.
Tautodailininkė turi savo atsakymą – menininkas yra tas, kuris geba susidėlioti savo kompoziciją. Tautiniai raštai yra visų, paveldėti, tačiau jų komponavimas – jau autorystė. Aidai kūrinio kompozicija itin svarbi.
A. Šešelgienė pripažįsta, kad kartais visai netikėtai nuostabių raštų aptinka ir kitų, tolimesnių, šalių tautodailėje, bet pačios gražiausios jai yra latviškos pirštinės. Latviškieji tautiniai raštai artimiausi lietuviškiesiems, sutampa daugelis motyvų, skiriasi tik jų variacijos. Tautodailininkė prisimena, kaip pernai vasarą viešėdama Rygoje atsitiktinai pakliuvo į tautodailei skirtą konferenciją, ten pat knygyne netikėtai pastebėjo knygą „Latvieša cimdi“ („Latvių pirštinės“), kurioje sudėti įvairių Latvijos regionų tautinių pirštinių pavyzdžiai.
Jos autorė Maruta Grasmanė pati nemezga, tačiau tyrinėja ir dėsto tautodailę. Kartu renka medžiagą – pirštinių raštus iš įvairių Latvijos vietovių, juos sistemina, paskui ieško tinkamų siūlų ir mezgėjų, kurios numegztų tokias pirštines. Taip pamažu rekonstruoti modeliai sugulė į solidžią knygą. Lietuvoje tokių leidinių – kokybiškų, gerai iliustruotų – neturime, nors pirštinių raštų iš savo protėvių paveldėjome daug, nemažai jų saugoma mūsų muziejų kolekcijose. Gal todėl latviai ir mano, kad lietuviai tautinių pirštinių apskritai nemezga.
Toje pačioje konferencijoje Aidai įspūdį paliko vienos viešnios iš Skandinavijos – norvegės Annemor Sundbø – pranešimas Aušrinės-Auseklio vaizdavimo tautodailėje tema. Įprasta manyti, kad šis motyvas yra būdingas tik lietuviams, tačiau Norvegijos mokslininkė argumentuotai įrodė, jog jis paplitęs kone visuose su Baltijos jūra besiribojančiuose regionuose.
Pati Aida patvirtina, kad mezginių, audinių raštai Baltijos jūros skalaujamose šalyse bemaž nesiskiria, kitoniškos tik jų variacijos, spalviniai sprendimai. Pasak A. Šešelgienės, būtent pagal spalvas gali atsekti šalį, regioną. Pavyzdžiui, skandinavai labiau pamėgę baltą ir mėlyną, o žemaičių tautinių drabužių spalvų gama nemažai skiriasi nuo aukštaičių. Spalvų deriniai ir ornamentika nusistovėjo pamažu, per ilgus šimtmečius, šį kultūrinį turtą perduodant iš kartos į kartą, be abejo, jį ir tobulinant. Būdingiausi ir seniausi lietuvių tautinės ornamentikos simboliai: taškas – visa ko pradžia, kilmė, vienetas; trikampis baltams reiškė ugnį, vandenį, vyrą bei moterį; rombas – aktyvumo simbolis, itin plačiai naudotas lietuvių tautinėse juostose ir turintis daug prasmių: žemė, saulė, diena, vainikas, ugnis; kryžius – magiškas ir religinis simbolis, o kartu ir ornamento motyvas, atsiradęs dar pirmykštėje bendruomenėje, simbolizavo ugnį ir buvo būdingas daugeliui senųjų kultūrų ir tik nuo IV a. tapo krikščionių tikėjimo simboliu.
Kalbant apie ornamentus, jie ne tik atrodo ritmiški, bet iš tiesų turi savitą muzikinį ritmą, apie kurį A. Šešelgienė kalba kaip apie ypač paveikų: „Kai mezgi ritmišką raštą, jauti jo jėgą.“ Toks ritmo pajautimas ateina savaime ir vien tik dirbant.
Kad ornamento kompozicija kuriama ritmiškai kartojant tam tikrus elementus – sena akademinė tiesa. Šiuo atveju, regis, tiktų perfrazuoti Umberto Eco, pašmaikštaujant, jog, atsiradus ritmui, randasi ir tam tikros stilistinės normos, sąlygiškumai – susiformuoja tokia ženklų (arba muzikinių garsų) tvarkos sistema, kuri atrodo mieliausia mūsų regėjimui ar klausai, ir kai tik įsigali sąlygiškumas, kūrėjas išsivaduoja iš nevaldomos vaizduotės ir jausmingumo gniaužtų, nes ritmo taisyklės, viena vertus, jį įpareigoja, kita vertus, išlaisvina...2
Senovėje ornamentas, simbolis buvo informacijos perdavimo priemonė. Tai neišsemiamas duomenų šaltinis etninio kultūros paveldo tyrinėtojams. Ir P. Galaunė buvo rašęs, kad „margi audinių raštai padėjo lietuviams išlikti gyviems“.
Žvelgiant į autorinius A. Šešelgienės darbus nenumaldomai kirba klausimas: kaip atsispirti kultūrinį savitumą žlugdančiai pasaulinės globalizacijos įtakai, nepasiduoti madai būti „pasaulio piliečiu“, žmogumi be šaknų, aiškios etninės priklausomybės, kaip netapti klajokliu, tarptautinio tranzito subjektu?..
Egzistuoja iš anksčiau nusistovėjusi – kažkieno kažkada nustatyta – tvarka, pasaulio pusiausvyra. Tai yra tam tikra jėga, paradigminiai etiniai santykiai ir pan. Bet kuriam mąstančiam žmogui būtina nepamiršti savo etninės, nacionalinės tapatybės, lokalinės tradicijos. Aiškiai matome, kad dvasinių orientyrų kaita veikia gana destruktyviai. O gal iš tiesų svajonė apie humaniškesnę visuomenę tėra svajonė apie visuomenę, kurioje visi sutartinai dirba, kad ne tik turėtų daugiau vaistų ar knygų, bet ir naujausio modelio automobilių?.. Šiam požiūriui, beje, „būdingas atvirumas pasauliui, kuris ir grindžia mūsų įsiliejimą į pasaulį ir veikimą jame, tačiau normaliam ryšiui lygiai svarbus yra ir nepasitikėjimas mūsų santykių su pasauliu rezultatais, suvokimas, kad mūsų prisitaikymas gali baigtis tragišku pralaimėjimu.“3
Tačiau ar tikrai judame tik pralaimėjimo link? Žinoma, nereikia neigti šiuolaikinės skaitmeninės eros privalumų, naujausių technologijų pasiekimų, bet nedera pamiršti, kad vis dar turime menininkų, gebančių atskleisti archainius tautinio paveldo kontekstus, juos tęsti ir perduoti ateinančioms kartoms kaip svarbią mūsų savasties dalį. Joks kompiuteris jų niekada nesugebės atstoti.
1 Galaunė P. Dailės ir kultūros baruose, Vilnius, 1970, p. 171.
2 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p. 255.
3 Ten pat, p. 251.
2 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p. 255.
3 Ten pat, p. 251.
A. Šešelgienės megztos pirštinės ir riešinės:
Gintaro KUŠLIO nuotraukos.
RSS Feed
