„Nemunas“, Nr. 14 (974), 2016 m. liepos 21 – rugsėjo 7 d.
Lietuvai nepriklausomybės atkūrimas atnešė įvairių socialinių ir ekonominių permainų, deja, ne tik malonių, bet ir gana skausmingų. Viena šio istorinio lūžio nulemtų netekčių – nusistovėjusios Lietuvos paveldosaugos sistemos suardymas ir jį lydėjusios pasekmės. Per ketvirtį nepriklausomybės amžiaus šioje srityje buvo ir baltų, ir juodų periodų, tačiau restauravimo darbai net ir sunkiausiais momentais nenutrūko. Tad pasidairykime, kas ir kaip per tą laiką buvo nuveikta sienų tapybos restauravime ir kaip reikalai klostosi šiandien.
Periodo pradžia: reformos...
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę sienų tapybos paveldo apsaugos ir tvarkybos – apskaitos, tyrimų, konservavimo-restauravimo – darbų raidą daugiausia lėmė pasikeitusios politinės, socialinės aplinkybės, institucinės slinktys ir nauja ūkinė šalies padėtis. Ta raida nebuvo labai sklandi: šioje srityje įsivyravo akivaizdus sąstingis, nemažai restauravimo organizacijų tiesiog nesugebėjo prisitaikyti prie naujų reikalavimų – prarado specialistus arba apskritai išnyko. Viena iš nepageidautinų decentralizavimo ir privatizavimo pasekmių – likviduotas Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas bei jo padaliniai. Jo darbus perėmė naujai susikūrusios privačios įmonės.
Institucinę paveldo apsaugos sistemos pertvarką smarkiai paveikė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Jis labai atvirai kalbėjo apie sovietų okupantų žalą mūsų paminklams, drąsiai kėlė viešumon kultūros paveldo netekčių klausimus. Tas balsas buvo išgirstas. Jau 1989 m. įsteigta Lietuvos kultūros paveldo globos taryba, pirmininkaujama Romualdo Ozolo, kurios savotišku pagrindu buvo trys kiek anksčiau įsikūrusios visuomeninės organizacijos: Jaunųjų paminklosaugininkų klubas (1985), klubai „Talka“ (1987) ir „Atgaja“ (1987). XX a. 10 deš. pradžioje prasidėjo ir institucinė Lietuvos paminklosaugos pertvarka. Sąjūdžio skatinama Vyriausybė sudarė darbo grupę, kurios vadovu paskirtas Jonas Rimantas Glemža ir kuri įgaliota peržiūrėti paminklosaugos ir paminklotvarkos sistemos darbo kryptis bei teikti siūlymus reformoms.1 1990 m. liepos 30 d. šios darbo grupės siūlymu Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė Kultūros paveldo apsaugos inspekcijos laikinąjį įstatymą ir įsteigė prie Seimo Kultūros paveldo apsaugos inspekciją.
Bemaž tuo pat metu prie Vyriausybės įkurtas Paminklotvarkos departamentas.2 Jis 1991 m. balandžio 2 d. įsteigė istorijos ir kultūros vertybių paiešką bei apskaitą įpareigotą organizuoti Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą.3 Jis kurtas dar 1967 m. savo veiklą pradėjusios Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos vietoje. Kartu imtasi rengti Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo projektą.4 Svarbu, kad atliekant šį darbą buvo remtasi kitų Europos valstybių – daugiausia Prancūzijos, Lenkijos ir Skandinavijos šalių – įstatymų pavyzdžiais.
Pirmasis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas LR Seime buvo priimtas 1994 m. gruodžio 22 d. ir įsigaliojo 1995 m. vasario 1 d. Juo remiantis Kultūros paveldo inspekcija ir Paminklotvarkos departamentas buvo reorganizuoti į Kultūros vertybių apsaugos departamentą (KVAD), pavaldų Kultūros ministerijai.5 Taip pat įkurta Valstybinė paminklosaugos komisija (VPK), įpareigota atlikti Valstybės eksperto funkciją kultūros paveldo srityje ir nustatyti krašte paminklosaugos politiką bei strategiją.6 Pagal KVAD patvirtintas programas buvo reorganizuotas ir Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras – įsteigtas Kultūros paveldo centras (KPC).7
Vėliau dar būta daugybės pavadinimų ir iškabų keitimų, kitų permainų – visų čia neišvardysi. Bet akivaizdu, kad nuo XX a. 10 deš. vidurio situacija, nors ir lėtai, tačiau gerėjo. Lietuvoje sukūrus naują paminklosaugos įstatyminę bazę imta tobulinti specialistų atestavimo tvarką, tad pamažu taisėsi ir sienų tapybos restauravimo reikalai – šiuo laikotarpiu dominuoja vakarietišką požiūrį atitinkantys konservacinio pobūdžio darbai.
... reorganizacijos ir organizacijos
Taigi po 1990-ųjų Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir tvarkybos organizacijų sistema išgyvena tikrai ne geriausias dienas. Restauravimo darbų vis dažniau imasi naujos organizacijos, o senosios arba uždaromos, arba transformuojamos – keičiami pavadinimai ir veiklos pobūdis. Pavyzdžiui, iš ankstesniųjų restauravimo įstaigų 2000 m. buvo likusios tik kelios: UAB „Vilniaus restauratoriai“ (buv. „Meistras“), UAB „Klaipėdos restauratoriai“ (buv. „Mingė“), UAB „Kėdainių restauratoriai“, likvidavus UAB „Kauno restauratoriai“ susikūrusi UAB „Restauracija“. Tuo metu kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų užsakymus į savo rankas perėmė statybinės įmonės – uždarosios akcinės bendrovės „Senovė“, „Ekinsta“, „Geostatyba“, „Marijampolės statyba“, „Statybos ir restauravimo darbai“, „Ateities statyba“, „Aukštinė“, „Trobesiai“. AB „Panevėžio statyba“ sugebėjo „išsikovoti“ išskirtinių ir, žinoma, pelningų užsakymų Vilniaus pilių komplekse ir prezidentūroje.8
Į privatizuojamų pramonės ir kitų objektų sąrašus įtraukus su Lietuvos kultūros paveldo tvarkyba susietas įmones likviduotas Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas, o visai netrukus, 1992–1993 m., į privačias rankas pateko visa likusi ir iki tol gana tvarkingai funkcionavusi nekilnojamojo kultūros paveldo restauravimo organizacijų sistema.
Vienas skaudžiausių to meto smūgių teko kultūros paveldo mokslinių tyrimų įstaigoms: Paminklų konservavimo institutas tapo AB Paminklų restauravimo institutu, jo Kauno filialas – AB Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutu, Klaipėdos – UAB Paminklų restauravimo centru. Privatizuotos restauravimo valdybos ir išparduoti jų veiklą anksčiau koordinavusio Paminklų restauravimo tresto bei Paminklų konservavimo ir restauravimo instituto pastatai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Biržuose ir Telšiuose.9 Įstaigos nyko ir ėmė vegetuoti.
Kartu su šiais iškabų keitimais ir turto perėmimais koja kojon žengė ir kitos pragaištingos „reformos“: etatų mažinimas, kvalifikuotų specialistų atleidimas ir pan. Pavyzdžiui, Pažaislio architektūros ansamblyje ne vienerius metus freskų restauravimo darbus organizavusi valstybinė įstaiga „Kauno restauratoriai“ 10 deš. pradžioje buvo panaikinta – iš pradžių reorganizuota į „Restą“, o vėliau pavirto UAB „Restauracija“.10 Gana nesunku įsivaizduoti, kodėl ši pavadinimų kaitaliojimo ekvilibristika buvo naudinga.
Taigi valstybė iš savo globos išleido gana efektyviai veikusios kultūros paminklų tyrimo, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbus vykdžiusias organizacijas. Jei būtų tvarkomasi kiek racionaliau, išmintingiau, šių smūgių objektų autentiškumo išsaugojimui, restauravimo darbų kokybei būtume galėję ir išvengti. Čia pritiktų ši Umberto Eco citata: „Mūsų priimamos visumos išlaikymas, saugojimas nuo padrikų mutacijų yra viena mūsų, kaip mąstančių būtybių, egzistencijos sąlygų (...). Kita mūsų, kaip mąstančių būtybių, išlikimo sąlyga yra mokėjimas lavinti savo protą ir jautrumą taip, kad kiekviena įgyta patirtis praturtintų ir pakeistų mūsų priėmimo sistemą. Priimtų formų pasaulis turi išlikti vientisas tuo požiūriu, kad jis turi harmoningai augti, be šuolių ir deformacijų...“11
Tačiau, kalbant apie specialistų padėtį, reikalai taisėsi. Kone iki 1995 m. restauratoriai Lietuvos restauravimo įmonėse paprastai buvo įdarbinami pagal sutartis. Tačiau 10 deš. antroje pusėje vadinamųjų „klajojančių“ restauratorių vietas vis dažniau užima etatiniai darbuotojai, kurie paveldo objekte įdarbinami kur kas ilgesniam laikui nei anksčiau. Tai gerino konservavimo ir restauravimo darbų kokybę – tvirtesnės socialinės garantijos ir nuolatinė darbo vieta didino motyvaciją tobulinti profesinius įgūdžius ir kokybiškai atlikti patikėtus darbus.
XX a. pabaigos užmojai
Nepaisant to, kad kuo toliau, tuo dažniau ne specialistai, o „statybininkai“ sprendė mokslinių (istorinių, menotyrinių ir kt.) paveldo tyrimų poreikį ir vykdė restauratorių atranką, ir kitų nepalankiai besiklostančių aplinkybių, Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbai su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis vyko toliau. Situacijai šalies ūkyje tampant stabilesnei, apie 1995 m. jų apimtys akivaizdžiai ūgtelėjo. Vilniaus jėzuitų Šv. Jono bažnyčios Švč. Marijos Paguodos (Šv. Stanislovo Kostkos) koplyčioje freskos buvo konservuotos-restauruotos tarp 1975 ir 1998 m.; Paparčių (Kaišiadorių r.) dominikonų kapų koplyčioje tapybinis dekoras valytas, konservuotas ir dalinai restauruotas tarp 1988 ir 1998 m.; analogiški darbai tarp 1990 ir 1996 m. vykdyti ir Liškiavos (Varėnos r.) dominikonų Švč. Trejybės bažnyčioje.12
Pažaislio kamaldulių vienuolyne sienų tapybos restauravimas apie 1990 m. buvo nutrūkęs. Bet maždaug po poros metų, apie 1992 m., atnaujintas – sienų tapybos restauratoriai grįžo į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi koplyčią.13 Pažaislio freskų restauravimo istorija išskirtinė tuo, kad restauratoriai čia visada vadovavosi moksliniais tyrimais bei profesionalių specialistų rekomendacijomis ir siekė konservavimo-restauravimo darbų kokybės, o ne kiekybės. Buvo priimtas pagirtinas sprendimas Pažaislio ansamblio freskas restauruoti atskirais kompleksais, o ne visas vienu metu. Manau, atsižvelgta į praeities klaidas: anksčiau ilgą laiką bažnyčios vidaus erdvės buvo virtusios savotiška „statybų aikštele“ ir tiesiog „duso“ nuo gremėzdiškų statybinių stelažų.14 Tiesa, tuo metu Pažaislyje buvo likę tik vienas kitas iš ankstesnio gausaus būrio laisvai samdomų restauratorių, tad keisti požiūrį į restauravimo organizavimą vertė ir pats gyvenimas. 1998–2001 m. vykdytas Pažaislio bažnyčios choro sienų tapybos restauravimas išsiskiria profesionalumu ir šiuolaikiškumu, atitinka vakarietišką paveldo tvarkybos sampratą.
Panašiu metu, 1993–1994 m., restauruota ir Vilniaus Šv. Pranciškaus bei Bernardino bažnyčios itin vertinga daugiasluoksnė XVI pr. sieninė tapyba15, susidedanti iš trijų dalių ir vaizduojanti simbolinio miesto panoramą, iš jūros išnyrančius demonus ir Nukryžiavimo bei šv. Pranciškaus gyvenimo scenas. Ši kompozicija puošia lygią ir plačią, taigi kone idealiai sienų tapybai tinkamą bažnyčios interjero šiaurinę sieną. Gotikinio bažnyčios portalo fragmentas išlikęs iki šiol.16 Čia sienų tapybos restauratoriai grįžo ir 1998–1999 m. Tada darbuotasi prie triumfo arkos Kristaus Nukryžiavimo scenos (XIX a.), presbiterijos glifų, skliautų barokinės ornamentikos (XVII a.) ir t. t. Restauruojama čia buvo ir XXI a., tačiau apie vėliau.
Prie Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios prigludusio Bernardinų vienuolyno galerijoje 1995 m. taip pat vyko panašūs darbai. Jie svarbūs tuo, kad buvo atidengta daug unikalių, didžiulę istorinę bei meninę vertę turinčių Lietuvos sienų tapybos paveldo artefaktų, tarp kurių, kaip spėjama, net XV a. tapybos fragmentas ir XVI a. datuojama sieną prie durų į zakristiją puošianti „Nukryžiuotojo“ freska.17 Apie išskirtinę pastarojo kūrinio vertę byloja jau tas faktas, kad tai vienas seniausių šalyje sienų tapybos technika atliktų „Nukryžiuotojo“ paveikslų – gal tik Vilniaus arkikatedros kriptos „Nukryžiuotasis“ nutapytas bemaž šimtmečiu anksčiau.
Antroje 10 deš. pusėje nepaprastai įdomių sienų tapybos konservavimo-restauravimo darbų atlikta ir Vilniaus universitete: 1995–1997 m. restauruota Baltoji salė – sudėtinė senosios universiteto observatorijos dalis. Vėliau, 1997–1998 m., imtasi Bendrosios skaityklos – buvusios jėzuitų svetainės-bibliotekos (Hypocanastum commune), kuri XVII–XVIII a. dekoruota sienų tapyba ir išsiskyrė nepaprastu puošnumu, tačiau po daugelio rekonstrukcijų atrodė gana apgailėtinai.18 Taigi siekta, kad Vilniaus universiteto Baltoji salė atgautų savo pirminį vaizdą ir ankstesnį grožį (projekto autorė architektė A. Švabauskienė). Restauruojant atidengta ir eksponuota langą vaizduojanti freska, kuri Bendrosios skaityklos erdvei suteikė savotiškos renesansinės, jėzuitų laikus primenančios atmosferos. Tai tik maža dalis to, kas tada čia nuveikta.
Dar tapybos konservavimo-restauravimo darbai vykdyti Vilniaus Bžostovskių rūmų koplyčioje (1994) ir Videniškių (Molėtų r.) atgailos kanauninkų vienuolyno infulato rezidencijoje (1994–1997), Vilniaus jėzuitų vienuolyne ir Šv. Kazimiero bažnyčioje (1999–2000)19 ir jau visai besileidžiant XX a. uždangai polichromijų fragmentai atidengti Vilniaus trinitorių Švč. Trejybės bažnyčioje. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, nes artėjant prie XXI a. šalies sienų tapybos paveldo tvarkyba vis intensyvėjo.
XXI a. pradžios darbai
Dar kartą grįžkime į Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčią. Joje 2000 m. pavasarį buvo atidengta nežinomo autoriaus Kristaus laiptų koplyčios al fresco tapyba, datuojama 1752 m. Šis dekoras uždažytas dar XX a. 5 deš., kai čia buvo įrengti butai.20 2003–2004 m. vėl teko grįžti prie Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios eksterjero, nes dėl ankstesnio gana prasto restauravimo išbluko tapybos spalvos ir pan. Pagrindinio fasado frontono „Nukryžiuotąjį“ restauravo Gintaras Palemonas Janonis, Česlovas Polonskis, Džiuljeta Rudzinskienė ir kt.
Kone kartu freskos konservuotos-restauruotos ir Bernardinų vienuolyno pirmo aukšto koridoriuje bei šalia esančioje zakristijoje. Čia nuo 1998 m. darbavosi Juozo Algirdo Pilipavičiaus vadovaujami VDA Paminklotvarkos katedros studentai. Beje, zakristijos barokinės polichromijos (XVIII a.) tapytos vienuolių, prie jų netgi aptiktas vieno autoriaus parašas – Brat Adam Lipin.
Pažaislio kamaldulių vienuolyne freskų restauravimas taip pat nebuvo nutrūkęs: prasidėjęs 1974 m., tęsėsi iki 2006 m. Šiuos darbus galima apibūdinti kaip labai sudėtingus, reikalavusius itin aukštos specialistų kvalifikacijos ir specifinių restauravimo žinių. Nors XXI a. pradžioje Pažaislio freskų restauravimas galbūt nebuvo pakankamai finansuojamas, pasimokius iš praeities klaidų ir atsižvelgus į pasaulinę sienų tapybos restauravimo praktiką bei profesinę patirtį, sugebėta dirbti palyginus kukliomis sąlygomis.21 Vienu metu tarp šalies paminklosaugininkų net sklandė idėja Pažaislio architektūros ansamblį įtraukti į UNESCO saugomų paminklų sąrašą. Deja, tai taip ir liko vien geri ketinimai.
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios skliaute ir sienoje 2000-ųjų lapkričio mėn. atidengti gotikinės ir barokinės tapybos fragmentai. 2000–2002 m. šie kūriniai dar ir restauruoti. Panašiu metu pradėtos restauruoti Rumbonių (Alytaus r.) Švč. Trejybės bažnyčios interjero freskos. Sienų tapybos restauratoriai taip pat dirbo Kauno basųjų karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčioje (2000), prie Vilniaus gynybinės sienos Aušros (Medininkų) vartų (2002–2003)22, Vilniaus universiteto Profesorių namuose, vadinamojoje Medicinos kolegijoje (2002–2005), Šiluvos (Raseinių r.) Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje (2003), Vilniaus trinitorių (Antakalnio) ir basųjų karmelitų (prie Šv. Teresės bažnyčios) (1 il.) vienuolynuose (2003), Vilniaus pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje23 (2 il.) ir t. t.
Šiandieninės realijos
Kai darbai atlikti dar visai neseniai, nelengva juos objektyviai aptarti ar įvertinti. Štai Sapiegų rūmų renovavimas – vienas iš naujausių ir dėmesio itin vertų Lietuvos kultūros paveldo tvarkybos darbų pavyzdžių. Sapiegų rūmų ansamblis – XVII a. pabaigos italų architekto Giovannio Battistos Fredianio (ir gal menkiau žymių jo kolegų) kūrinys. Spėjama, kad pirminė – barokinė – rūmų išvaizda buvo pati puošniausia. Tačiau šis itališkas grožis iki mūsų dienų neišliko. Šiandien turime vos keletą netikslių XVIII a. pabaigos ir XIX a. rūmų fasado piešinių, kuriais remiantis – tarsi buriant iš kavos tirščių – galima tik spėlioti, kaip tai turėtų atrodyti.
XVIII–XIX a. rūmai ne kartą keitė paskirtį. Vėliau gana ilgai čia veikė ligoninė. Pastatas itin nukentėjo 1840 m. ir 1928 m. rekonstrukcijų metu. Vertingiausi autentiški elementai – pagrindiniame fasade išlikę langų apvadai ir lipdyba, rūsiuose ir dalyje pirmo aukšto patalpų – skliautai. Eksterjeras išlaikė pagrindinius carinės Rusijos laikotarpio bruožus, bet, įgyvendinus 2012 m. parengtą rekonstrukcijos planą, carinės okupacijos pėdsakų šiame paminkle turėtų nelikti nė kvapo.
Man labiausiai rūpi šių rūmų freskos. Manoma, jog juos dekoruojant Sapiegos rūmų skulptoriui ir architektui Giovanni’ui Pietro Perti’ui talkino italų tapytojas Mykolas Arkangelas Pallonis. Ši tapyba kone totaliai sudarkyta – itin grubiai sukapota XIX a. I pusėje, perstatant rūmus į carinę ligoninę, „o vėliau ten įsikūrus kareivinėms, freskos sunaikintos“.24 Tapyba restauruojama nuo 2014 m., tačiau į šiuos darbus žiūriu gana kritiškai – abejoju, ar galima atkurti kompozicijas, kurios buvo taip stipriai suniokotos: „(...) tinko pagrindo išdaužų gausa užgožia tapybą ir neleidžia nei jos suvokti, nei įvertinti, juolab apsispręsti, ar apskritai įmanoma šią tapybą restauruoti“.25 Tačiau bene visuose oficialiuose pranešimuose Sapiegų rūmų tvarkybos darbai įvardijami būtent kaip restauracija. Manau, tai greičiau renovacija arba atkūrimas, nors nežinau, ar ten begalima ką atkurti. Be to, esu įsitikinęs, kad čia dominuoja romantinis restauravimas ir dar pačia blogiausia forma, paremta XIX a. Viollet-le-Duco propaguota filosofija. Taigi čia susipynė ir fragmentinis išlikusių vertingų elementų restauravimas, ir šiuolaikinėmis statybinėmis technologijomis grįstas statinio renovavimas, ir dalies eksterjero bei interjero detalių ar fragmentų atkūrimas – ir, žinoma, daugiausia pagal analogus.
Skaitytojas galėtų paklausti, kas čia smerktina, jei šių rūmų tvarkyba paremta analogijomis. Argi blogai, kad siekiama atkurti tai, kas neišliko iki mūsų dienų? Net jei nėra tiksliai žinoma, koks vaizdas buvo, vis vien jis turėjęs būti nepaprastai puošnus ir gražus! Atsakyčiau, kad nėra nei teisinga, nei sąžininga, kai iš įvairių Europos pakampių prisirankiojama padrikų fragmentų, detalių ir tiesiog lipdoma krūvon. Prisiminus ICOMOS Venecijos chartijos principus, teigiančius, kad kiekvienas kultūrinis sluoksnis turi būti gerbiamas, kad restauravimas baigiasi ten, kur prasideda hipotezės, kad jis yra tik priemonė, skirta autentiškam paminklui išsaugoti, atkūrimo pagal analogijas filosofija yra neprofesionali, pasenusi ir niekaip nedera su šiuolaikiniu vakarietišku požiūriu. Dabar vykstančioje Sapiegų rūmų renovacijoje jau ryškūs seniai „nurašyto“ romantinio restauravimo bruožai, tačiau apie galutinį rezultatą kalbėti dar ankstoka.
Šis atvejis verčia susimąstyti ir apie kitus šiuo metu tvarkomus Lietuvos kultūros paveldo objektus. O jų mūsų šalyje yra ne vienas. Kad ir jau minėtas Vilniaus Bernardinų vienuolyno architektūros ansamblis. Sienų tapybos restauravimo laikotarpis šiame kultūros paveldo objekte išsiskiria tuo, kad freskų tvarkyba daugybę metų čia vykdoma nenutrūkstamai ir pastaruoju metu šis paminklas tapęs savotiška Vilniaus dailės akademijos (VDA) sienų tapybos restauravimo specialybės auklėtinių mokomąja baze, vadovaujama aukšto lygio specialistų. Tai, kad VDA prisideda prie restauratorių gretų gausinimo ir atnaujinimo, yra sveikintina. Juolab kad čia paruošti specialistai vėliau nukreipiami į kitus panašius paveldo objektus. Keletas dabar darbuojasi ir Sapiegų rūmuose.
Tačiau Vilniaus Bernardinų vienuolyno architektūros ansamblio sienų tapybos restauravimas, mano nuomone, pernelyg intervencinis – čia naudota daug retušo, o tai atitolina restauravimą nuo pageidaujamo konservavimo.
Pažaislio kamaldulių vienuolyno Šventųjų vartų (forestoriumo arba Svečių namo) renovavimas26 (3, 4 il.) turi tų pačių minusų kaip ir Sapiegų rūmuose vykdomi darbai. Laimė, liko nepaliesti autentiški baroko laikotarpio M. A. Pallonio sienų tapybos paveikslai. Tačiau gana drąsiai transformuota freskų apsuptis – naudotos šiuolaikinės medžiagos, pasirinkti prie aplinkos ir unikalių italų meistro sienų tapybos kūrinių ne itin derantys modernūs architektūriniai sprendimai ir kiek kičiniai dizaino elementai. Kitaip tariant, ši aplinka buvo tvarkoma tenkinant šiuolaikinio statistinio „kultūrinio turisto“ poreikius, pataikaujant jo paviršutiniškam grožio supratimui, kuriame italo tapybai, įtariu, nėra daug vietos.
Pabaigai pasilikau Tytuvėnų Švč. mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansamblį, statytą XVII–XVIII a. 2012 m. čia kilęs gaisras – viena didžiausių kultūros paveldo netekčių šalies istorijoje, nes su dūmais išgaravo pinigais sunkiai įvertinama Lietuvos kilnojamojo kultūros paveldo kolekcija. Be to, gelbstint statinius nuo ugnies, smarkiai suniokota prieš tai tik ką restauruota sienų tapyba – kūriniai sulieti vandeniu. Panašaus masto nuostolių patirta nebent XVII a. viduryje, kai Vilnių negailestingai grobstė svetimšaliai grobikai. Tačiau, priešingai nei tada, nežinome šios istorijos kaltininkų. Kaip oficialiai teigia valstybinės institucijos, gaisras įvyko dėl netvarkingos instaliacijos. Tytuvėnų vienuolyno architektūros ansamblyje 2007–2009 m. vykdyti XVII a. datuojamos arkinės galerijos-tvoros stogo tvarkybos darbai, o kiek vėliau, apie 2011-uosius, restauruotos ir freskos.27 Dar prieš gaisrą teko kalbėtis su vienu iš restauratorių, jis užsiminė apie kai kuriuos organizacinius nesklandumus: pavyzdžiui, restauruojamų freskų sugadinimus, kurie, kilus šurmuliui, skubiai buvo atitaisyti. Atsižvelgus į tai, kyla visokių minčių.
Taigi XX a. 9 deš. pabaigos–10 deš. pradžios politinės-ekonominės-socialinės permainos lėmė institucines Lietuvos kultūros paveldo apsaugos bei tvarkybos sistemos reformas: valstybė iš savo globos išleido už kultūros paveldo tyrimo, restauravimo-konservavimo, pritaikymo darbus atsakingus institutus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir jų padalinius, restauratoriai išsibarstė po smulkias įmones, ir tai buvo viena didžiausių to meto Lietuvos paminklosaugos bėdų. Į paminklotvarkos sritį įsitraukė nauji ūkio subjektai, paveldo objektų tvarkybos darbų konkursus vis dažniau laimėdavo statybinės arba statybos remonto organizacijos. Taigi paveldo tvarkybą vykdžiusias specializuotas įstaigas nustūmė „restauravimu“ panorę užsiimti eiliniai statybos uabai. Tai gerokai paveikė sienų tapybos restauravimo raidą ir kokybę.
Paveldo tvarkyba patyrė stiprų smūgį, tačiau buvo tęsiama. Ir jau netrukus atidengti freskų fragmentai Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje bei Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios Kristaus laiptų koplyčioje, atlikti reikšmingi darbai Pažaislyje ir kituose svarbiuose šalies objektuose. Nors tuo laiku Lietuvos sienų tapybos restauratoriams itin dažnai tekdavo tenkintis gana kukliomis tyrimo ar konservavimo-restauravimo priemonėmis, bet ir tokiomis sąlygomis sugebėta pasiekti gerų rezultatų.
Lieka neatsakytas klausimas, kuria kryptimi šiandien yra pasukusi mūsų kultūros paveldo tvarkyba. Dabartinė Sapiegų rūmų renovavimo koncepcija liudija, kad jau nukeliauta šunkeliais – pataikaujama prastam skoniui, užsimerkiama prieš sienų tapybos paveikslų vertę. Gal tada geriau komerciškai neatsiperkančius, „nepelningus“ kultūros paveldo objektus palikti likimo valiai? Bet argi tai nėra pats ryškiausias smukimo bei mankurtiškumo ženklas, kai renkamasi tarp nykimo ir kičinio restauravimo.
1 Komisija darbą baigė 1990 m. balandį. (Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, 2002., p. 34.)
2 Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros…, p. 34–35.
3 Lietuvos kultūros paveldo moksliniam centrui iš pat pradžių buvo suformuluoti šie pagrindiniai tikslai: organizuoti ir vykdyti kultūros paveldo vertybių (išskyrus archyvinius dokumentus), nesančių valstybinėse saugyklose, tyrimą ir apskaitą; kaupti ir saugoti valstybei reikalingą informaciją apie materialųjį paveldą, kultūros paveldo vertybes ir kultūros paminklus; propaguoti materialųjį kultūros paveldą ir jo apsaugą.
4 1993 m. parengto ir 1994 m. gruodžio mėn. viešiems svarstymams pateikto Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymo autoriai – V. Karčiauskas, V. Zubovas ir kt. (Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros…, p. 35.)
5 Departamentui iki 1996 m. vadovavo Jonas Glemža. Nuo 1997 m. pradžios KVAD vadovu buvo Naglis Puteikis, kurį 1997 m. liepą pakeitė istorikė Diana Varnaitė. (Lietuvos kultūros paveldo…, p. 7.)
6 1995–1999 m. komisijos pirmininke buvo G. Drėmaitė, nuo 1999 m. – P. Jakučionis, po to – vėl G. Drėmaitė, nuo 2003 m. – J. R. Glemža.
7 Šios įstaigos direktoriumi iš pat pradžių buvo Vitas Karčiauskas. (Lietuvos kultūros paveldo atgimimas / Sud. I. Grigaitienė. Vilnius, 2004, p. 8–9.)
8 Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros…, p. 37–38.
9 Vilniuje iš buvusių Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto Restauravimo valdybų tada susiformavo uždarosios akcinės bendrovės „Akantas“, „Smailė“, „Meistras“, „Vilniaus vargonų dirbtuvė“, „Resvila“, Kaune – UAB „Kauno restauratoriai“, Klaipėdoje – UAB „Mingė“, Kėdainiuose – „Kėdainių restauratoriai“, Telšiuose – „Telšių meistrai“, Biržuose – „Agluona“, Trakuose – „Etra“. (Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros…, p. 37.)
10 UAB „Restauracija“ buvo įsteigta 1995 m., tačiau įmonė „Kauno restauratoriai“ oficialiai likviduota tik 1999 m.
11 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p.158.
12 Restauratoriai Bronius Meškauskas, Šarūnas Juršėnas, Vincas Stankevičius ir kt.
13 Apie 1994 m. baigtos restauruoti ir Pažaislio bažnyčios Šv. Pranciškaus Salezo koplyčios skliauto kompozicijos.
14 Stelažai ne tik sukeldavo nepatogumų tikintiesiems ar kt. lankytojams, bet ir paliko daug mechaninių pažeidimų freskų paviršiuje – įbrėžimų, išdaužymų.
15 Restauratoriai Juozas Pilipavičius, Povilas Kuodis ir kt.
16 Taigi prieš keletą šimtmečių čia turėjo būti visiškai kitoks apšvietimas. (Janonienė R. Ideas of Franciscan Observancy in the Wall Paintings of the Church of Sts Francis and Bernardino in Vilnius at the beginning of the Sixteenth Century // Acta Historiae Artium Balticae, 2007–2, p. 58.)
17 Restauratoriai P. Kuodis, J. A. Pilipavičius, P. G. Janonis ir kt.
18 Apie VU vidaus erdvių rekonstrukcijas liudija ir dokumentai (žr. VAA F. 5-2193 – VU, Universiteto 3. Istoriniai-meniniai tyrimai. Istorinė apybraiža.)
19 Žiemos refektoriuje ir zakristijoje tapybos fragmentai atidengti dar 1990 m., o baigta restauruoti (rest. S. Latonas) 1999–2000 m. (Klajumienė D. XVIII a. sienų…, p. 239.)
20 Klajumienė D. XVIII a. sienų…, p. 235.
21 Pažaislio architektūros ansamblyje paskutiniojo sienų tapybos tvarkybos etapo metais daugiausia freskų restauravo Kęstutis Andziulis. Kartu čia dirbo ir Gražina Samuolytė, tačiau ji restauravo tik kelias choro patalpos sienų freskas.
22 2002 m. atidengti Vilniaus gynybinės sienos Aušros (Medininkų) vartų eksterjero al secco ir klijinės tapybos fragmentai. Restauravimas čia vyko 2003 m.
23 Bažnyčios zakristijos skliauto tapyba atidengta dar 1999–2000 m. 2004 m. ji baigta restauruoti. Vėliau susirūpinta Švč. Mergelės Marijos koplyčios tapybinio dekoro pirminio vaizdo atstatymu: šie restauravimo darbai įsibėgėjo 2005 m.
24 Ekskursijose – aukšto europinio meninio lygio Sapiegų rūmų freskos: www.madeinvilnius.com/lt/kultura/ekskursijose--auksto-europinio-meninio-lygio-sapiegu-rumu-freskos/i/.
25 Ten pat.
26 XXI a. 2 deš. pradžioje vykdytų Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio Svečių namo renovavimo darbų techninio projekto vadovas – architektas Algimantas Kančas.
27 Ansamblis prieš tai paskutinį kartą buvo restauruotas 1961–1973 m. (www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-11-11-restauruotas-tytuvenu-baznycios-ir-vienuolyno-ansamblio-galerijos-stogas-1/35186).
Autoriaus nuotraukos
Periodo pradžia: reformos...
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę sienų tapybos paveldo apsaugos ir tvarkybos – apskaitos, tyrimų, konservavimo-restauravimo – darbų raidą daugiausia lėmė pasikeitusios politinės, socialinės aplinkybės, institucinės slinktys ir nauja ūkinė šalies padėtis. Ta raida nebuvo labai sklandi: šioje srityje įsivyravo akivaizdus sąstingis, nemažai restauravimo organizacijų tiesiog nesugebėjo prisitaikyti prie naujų reikalavimų – prarado specialistus arba apskritai išnyko. Viena iš nepageidautinų decentralizavimo ir privatizavimo pasekmių – likviduotas Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas bei jo padaliniai. Jo darbus perėmė naujai susikūrusios privačios įmonės.
Institucinę paveldo apsaugos sistemos pertvarką smarkiai paveikė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Jis labai atvirai kalbėjo apie sovietų okupantų žalą mūsų paminklams, drąsiai kėlė viešumon kultūros paveldo netekčių klausimus. Tas balsas buvo išgirstas. Jau 1989 m. įsteigta Lietuvos kultūros paveldo globos taryba, pirmininkaujama Romualdo Ozolo, kurios savotišku pagrindu buvo trys kiek anksčiau įsikūrusios visuomeninės organizacijos: Jaunųjų paminklosaugininkų klubas (1985), klubai „Talka“ (1987) ir „Atgaja“ (1987). XX a. 10 deš. pradžioje prasidėjo ir institucinė Lietuvos paminklosaugos pertvarka. Sąjūdžio skatinama Vyriausybė sudarė darbo grupę, kurios vadovu paskirtas Jonas Rimantas Glemža ir kuri įgaliota peržiūrėti paminklosaugos ir paminklotvarkos sistemos darbo kryptis bei teikti siūlymus reformoms.1 1990 m. liepos 30 d. šios darbo grupės siūlymu Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė Kultūros paveldo apsaugos inspekcijos laikinąjį įstatymą ir įsteigė prie Seimo Kultūros paveldo apsaugos inspekciją.
Bemaž tuo pat metu prie Vyriausybės įkurtas Paminklotvarkos departamentas.2 Jis 1991 m. balandžio 2 d. įsteigė istorijos ir kultūros vertybių paiešką bei apskaitą įpareigotą organizuoti Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą.3 Jis kurtas dar 1967 m. savo veiklą pradėjusios Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos vietoje. Kartu imtasi rengti Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo projektą.4 Svarbu, kad atliekant šį darbą buvo remtasi kitų Europos valstybių – daugiausia Prancūzijos, Lenkijos ir Skandinavijos šalių – įstatymų pavyzdžiais.
Pirmasis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas LR Seime buvo priimtas 1994 m. gruodžio 22 d. ir įsigaliojo 1995 m. vasario 1 d. Juo remiantis Kultūros paveldo inspekcija ir Paminklotvarkos departamentas buvo reorganizuoti į Kultūros vertybių apsaugos departamentą (KVAD), pavaldų Kultūros ministerijai.5 Taip pat įkurta Valstybinė paminklosaugos komisija (VPK), įpareigota atlikti Valstybės eksperto funkciją kultūros paveldo srityje ir nustatyti krašte paminklosaugos politiką bei strategiją.6 Pagal KVAD patvirtintas programas buvo reorganizuotas ir Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras – įsteigtas Kultūros paveldo centras (KPC).7
Vėliau dar būta daugybės pavadinimų ir iškabų keitimų, kitų permainų – visų čia neišvardysi. Bet akivaizdu, kad nuo XX a. 10 deš. vidurio situacija, nors ir lėtai, tačiau gerėjo. Lietuvoje sukūrus naują paminklosaugos įstatyminę bazę imta tobulinti specialistų atestavimo tvarką, tad pamažu taisėsi ir sienų tapybos restauravimo reikalai – šiuo laikotarpiu dominuoja vakarietišką požiūrį atitinkantys konservacinio pobūdžio darbai.
... reorganizacijos ir organizacijos
Taigi po 1990-ųjų Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir tvarkybos organizacijų sistema išgyvena tikrai ne geriausias dienas. Restauravimo darbų vis dažniau imasi naujos organizacijos, o senosios arba uždaromos, arba transformuojamos – keičiami pavadinimai ir veiklos pobūdis. Pavyzdžiui, iš ankstesniųjų restauravimo įstaigų 2000 m. buvo likusios tik kelios: UAB „Vilniaus restauratoriai“ (buv. „Meistras“), UAB „Klaipėdos restauratoriai“ (buv. „Mingė“), UAB „Kėdainių restauratoriai“, likvidavus UAB „Kauno restauratoriai“ susikūrusi UAB „Restauracija“. Tuo metu kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų užsakymus į savo rankas perėmė statybinės įmonės – uždarosios akcinės bendrovės „Senovė“, „Ekinsta“, „Geostatyba“, „Marijampolės statyba“, „Statybos ir restauravimo darbai“, „Ateities statyba“, „Aukštinė“, „Trobesiai“. AB „Panevėžio statyba“ sugebėjo „išsikovoti“ išskirtinių ir, žinoma, pelningų užsakymų Vilniaus pilių komplekse ir prezidentūroje.8
Į privatizuojamų pramonės ir kitų objektų sąrašus įtraukus su Lietuvos kultūros paveldo tvarkyba susietas įmones likviduotas Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas, o visai netrukus, 1992–1993 m., į privačias rankas pateko visa likusi ir iki tol gana tvarkingai funkcionavusi nekilnojamojo kultūros paveldo restauravimo organizacijų sistema.
Vienas skaudžiausių to meto smūgių teko kultūros paveldo mokslinių tyrimų įstaigoms: Paminklų konservavimo institutas tapo AB Paminklų restauravimo institutu, jo Kauno filialas – AB Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutu, Klaipėdos – UAB Paminklų restauravimo centru. Privatizuotos restauravimo valdybos ir išparduoti jų veiklą anksčiau koordinavusio Paminklų restauravimo tresto bei Paminklų konservavimo ir restauravimo instituto pastatai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Biržuose ir Telšiuose.9 Įstaigos nyko ir ėmė vegetuoti.
Kartu su šiais iškabų keitimais ir turto perėmimais koja kojon žengė ir kitos pragaištingos „reformos“: etatų mažinimas, kvalifikuotų specialistų atleidimas ir pan. Pavyzdžiui, Pažaislio architektūros ansamblyje ne vienerius metus freskų restauravimo darbus organizavusi valstybinė įstaiga „Kauno restauratoriai“ 10 deš. pradžioje buvo panaikinta – iš pradžių reorganizuota į „Restą“, o vėliau pavirto UAB „Restauracija“.10 Gana nesunku įsivaizduoti, kodėl ši pavadinimų kaitaliojimo ekvilibristika buvo naudinga.
Taigi valstybė iš savo globos išleido gana efektyviai veikusios kultūros paminklų tyrimo, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbus vykdžiusias organizacijas. Jei būtų tvarkomasi kiek racionaliau, išmintingiau, šių smūgių objektų autentiškumo išsaugojimui, restauravimo darbų kokybei būtume galėję ir išvengti. Čia pritiktų ši Umberto Eco citata: „Mūsų priimamos visumos išlaikymas, saugojimas nuo padrikų mutacijų yra viena mūsų, kaip mąstančių būtybių, egzistencijos sąlygų (...). Kita mūsų, kaip mąstančių būtybių, išlikimo sąlyga yra mokėjimas lavinti savo protą ir jautrumą taip, kad kiekviena įgyta patirtis praturtintų ir pakeistų mūsų priėmimo sistemą. Priimtų formų pasaulis turi išlikti vientisas tuo požiūriu, kad jis turi harmoningai augti, be šuolių ir deformacijų...“11
Tačiau, kalbant apie specialistų padėtį, reikalai taisėsi. Kone iki 1995 m. restauratoriai Lietuvos restauravimo įmonėse paprastai buvo įdarbinami pagal sutartis. Tačiau 10 deš. antroje pusėje vadinamųjų „klajojančių“ restauratorių vietas vis dažniau užima etatiniai darbuotojai, kurie paveldo objekte įdarbinami kur kas ilgesniam laikui nei anksčiau. Tai gerino konservavimo ir restauravimo darbų kokybę – tvirtesnės socialinės garantijos ir nuolatinė darbo vieta didino motyvaciją tobulinti profesinius įgūdžius ir kokybiškai atlikti patikėtus darbus.
XX a. pabaigos užmojai
Nepaisant to, kad kuo toliau, tuo dažniau ne specialistai, o „statybininkai“ sprendė mokslinių (istorinių, menotyrinių ir kt.) paveldo tyrimų poreikį ir vykdė restauratorių atranką, ir kitų nepalankiai besiklostančių aplinkybių, Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbai su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis vyko toliau. Situacijai šalies ūkyje tampant stabilesnei, apie 1995 m. jų apimtys akivaizdžiai ūgtelėjo. Vilniaus jėzuitų Šv. Jono bažnyčios Švč. Marijos Paguodos (Šv. Stanislovo Kostkos) koplyčioje freskos buvo konservuotos-restauruotos tarp 1975 ir 1998 m.; Paparčių (Kaišiadorių r.) dominikonų kapų koplyčioje tapybinis dekoras valytas, konservuotas ir dalinai restauruotas tarp 1988 ir 1998 m.; analogiški darbai tarp 1990 ir 1996 m. vykdyti ir Liškiavos (Varėnos r.) dominikonų Švč. Trejybės bažnyčioje.12
Pažaislio kamaldulių vienuolyne sienų tapybos restauravimas apie 1990 m. buvo nutrūkęs. Bet maždaug po poros metų, apie 1992 m., atnaujintas – sienų tapybos restauratoriai grįžo į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi koplyčią.13 Pažaislio freskų restauravimo istorija išskirtinė tuo, kad restauratoriai čia visada vadovavosi moksliniais tyrimais bei profesionalių specialistų rekomendacijomis ir siekė konservavimo-restauravimo darbų kokybės, o ne kiekybės. Buvo priimtas pagirtinas sprendimas Pažaislio ansamblio freskas restauruoti atskirais kompleksais, o ne visas vienu metu. Manau, atsižvelgta į praeities klaidas: anksčiau ilgą laiką bažnyčios vidaus erdvės buvo virtusios savotiška „statybų aikštele“ ir tiesiog „duso“ nuo gremėzdiškų statybinių stelažų.14 Tiesa, tuo metu Pažaislyje buvo likę tik vienas kitas iš ankstesnio gausaus būrio laisvai samdomų restauratorių, tad keisti požiūrį į restauravimo organizavimą vertė ir pats gyvenimas. 1998–2001 m. vykdytas Pažaislio bažnyčios choro sienų tapybos restauravimas išsiskiria profesionalumu ir šiuolaikiškumu, atitinka vakarietišką paveldo tvarkybos sampratą.
Panašiu metu, 1993–1994 m., restauruota ir Vilniaus Šv. Pranciškaus bei Bernardino bažnyčios itin vertinga daugiasluoksnė XVI pr. sieninė tapyba15, susidedanti iš trijų dalių ir vaizduojanti simbolinio miesto panoramą, iš jūros išnyrančius demonus ir Nukryžiavimo bei šv. Pranciškaus gyvenimo scenas. Ši kompozicija puošia lygią ir plačią, taigi kone idealiai sienų tapybai tinkamą bažnyčios interjero šiaurinę sieną. Gotikinio bažnyčios portalo fragmentas išlikęs iki šiol.16 Čia sienų tapybos restauratoriai grįžo ir 1998–1999 m. Tada darbuotasi prie triumfo arkos Kristaus Nukryžiavimo scenos (XIX a.), presbiterijos glifų, skliautų barokinės ornamentikos (XVII a.) ir t. t. Restauruojama čia buvo ir XXI a., tačiau apie vėliau.
Prie Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios prigludusio Bernardinų vienuolyno galerijoje 1995 m. taip pat vyko panašūs darbai. Jie svarbūs tuo, kad buvo atidengta daug unikalių, didžiulę istorinę bei meninę vertę turinčių Lietuvos sienų tapybos paveldo artefaktų, tarp kurių, kaip spėjama, net XV a. tapybos fragmentas ir XVI a. datuojama sieną prie durų į zakristiją puošianti „Nukryžiuotojo“ freska.17 Apie išskirtinę pastarojo kūrinio vertę byloja jau tas faktas, kad tai vienas seniausių šalyje sienų tapybos technika atliktų „Nukryžiuotojo“ paveikslų – gal tik Vilniaus arkikatedros kriptos „Nukryžiuotasis“ nutapytas bemaž šimtmečiu anksčiau.
Antroje 10 deš. pusėje nepaprastai įdomių sienų tapybos konservavimo-restauravimo darbų atlikta ir Vilniaus universitete: 1995–1997 m. restauruota Baltoji salė – sudėtinė senosios universiteto observatorijos dalis. Vėliau, 1997–1998 m., imtasi Bendrosios skaityklos – buvusios jėzuitų svetainės-bibliotekos (Hypocanastum commune), kuri XVII–XVIII a. dekoruota sienų tapyba ir išsiskyrė nepaprastu puošnumu, tačiau po daugelio rekonstrukcijų atrodė gana apgailėtinai.18 Taigi siekta, kad Vilniaus universiteto Baltoji salė atgautų savo pirminį vaizdą ir ankstesnį grožį (projekto autorė architektė A. Švabauskienė). Restauruojant atidengta ir eksponuota langą vaizduojanti freska, kuri Bendrosios skaityklos erdvei suteikė savotiškos renesansinės, jėzuitų laikus primenančios atmosferos. Tai tik maža dalis to, kas tada čia nuveikta.
Dar tapybos konservavimo-restauravimo darbai vykdyti Vilniaus Bžostovskių rūmų koplyčioje (1994) ir Videniškių (Molėtų r.) atgailos kanauninkų vienuolyno infulato rezidencijoje (1994–1997), Vilniaus jėzuitų vienuolyne ir Šv. Kazimiero bažnyčioje (1999–2000)19 ir jau visai besileidžiant XX a. uždangai polichromijų fragmentai atidengti Vilniaus trinitorių Švč. Trejybės bažnyčioje. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, nes artėjant prie XXI a. šalies sienų tapybos paveldo tvarkyba vis intensyvėjo.
XXI a. pradžios darbai
Dar kartą grįžkime į Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčią. Joje 2000 m. pavasarį buvo atidengta nežinomo autoriaus Kristaus laiptų koplyčios al fresco tapyba, datuojama 1752 m. Šis dekoras uždažytas dar XX a. 5 deš., kai čia buvo įrengti butai.20 2003–2004 m. vėl teko grįžti prie Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios eksterjero, nes dėl ankstesnio gana prasto restauravimo išbluko tapybos spalvos ir pan. Pagrindinio fasado frontono „Nukryžiuotąjį“ restauravo Gintaras Palemonas Janonis, Česlovas Polonskis, Džiuljeta Rudzinskienė ir kt.
Kone kartu freskos konservuotos-restauruotos ir Bernardinų vienuolyno pirmo aukšto koridoriuje bei šalia esančioje zakristijoje. Čia nuo 1998 m. darbavosi Juozo Algirdo Pilipavičiaus vadovaujami VDA Paminklotvarkos katedros studentai. Beje, zakristijos barokinės polichromijos (XVIII a.) tapytos vienuolių, prie jų netgi aptiktas vieno autoriaus parašas – Brat Adam Lipin.
Pažaislio kamaldulių vienuolyne freskų restauravimas taip pat nebuvo nutrūkęs: prasidėjęs 1974 m., tęsėsi iki 2006 m. Šiuos darbus galima apibūdinti kaip labai sudėtingus, reikalavusius itin aukštos specialistų kvalifikacijos ir specifinių restauravimo žinių. Nors XXI a. pradžioje Pažaislio freskų restauravimas galbūt nebuvo pakankamai finansuojamas, pasimokius iš praeities klaidų ir atsižvelgus į pasaulinę sienų tapybos restauravimo praktiką bei profesinę patirtį, sugebėta dirbti palyginus kukliomis sąlygomis.21 Vienu metu tarp šalies paminklosaugininkų net sklandė idėja Pažaislio architektūros ansamblį įtraukti į UNESCO saugomų paminklų sąrašą. Deja, tai taip ir liko vien geri ketinimai.
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios skliaute ir sienoje 2000-ųjų lapkričio mėn. atidengti gotikinės ir barokinės tapybos fragmentai. 2000–2002 m. šie kūriniai dar ir restauruoti. Panašiu metu pradėtos restauruoti Rumbonių (Alytaus r.) Švč. Trejybės bažnyčios interjero freskos. Sienų tapybos restauratoriai taip pat dirbo Kauno basųjų karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčioje (2000), prie Vilniaus gynybinės sienos Aušros (Medininkų) vartų (2002–2003)22, Vilniaus universiteto Profesorių namuose, vadinamojoje Medicinos kolegijoje (2002–2005), Šiluvos (Raseinių r.) Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje (2003), Vilniaus trinitorių (Antakalnio) ir basųjų karmelitų (prie Šv. Teresės bažnyčios) (1 il.) vienuolynuose (2003), Vilniaus pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje23 (2 il.) ir t. t.
Šiandieninės realijos
Kai darbai atlikti dar visai neseniai, nelengva juos objektyviai aptarti ar įvertinti. Štai Sapiegų rūmų renovavimas – vienas iš naujausių ir dėmesio itin vertų Lietuvos kultūros paveldo tvarkybos darbų pavyzdžių. Sapiegų rūmų ansamblis – XVII a. pabaigos italų architekto Giovannio Battistos Fredianio (ir gal menkiau žymių jo kolegų) kūrinys. Spėjama, kad pirminė – barokinė – rūmų išvaizda buvo pati puošniausia. Tačiau šis itališkas grožis iki mūsų dienų neišliko. Šiandien turime vos keletą netikslių XVIII a. pabaigos ir XIX a. rūmų fasado piešinių, kuriais remiantis – tarsi buriant iš kavos tirščių – galima tik spėlioti, kaip tai turėtų atrodyti.
XVIII–XIX a. rūmai ne kartą keitė paskirtį. Vėliau gana ilgai čia veikė ligoninė. Pastatas itin nukentėjo 1840 m. ir 1928 m. rekonstrukcijų metu. Vertingiausi autentiški elementai – pagrindiniame fasade išlikę langų apvadai ir lipdyba, rūsiuose ir dalyje pirmo aukšto patalpų – skliautai. Eksterjeras išlaikė pagrindinius carinės Rusijos laikotarpio bruožus, bet, įgyvendinus 2012 m. parengtą rekonstrukcijos planą, carinės okupacijos pėdsakų šiame paminkle turėtų nelikti nė kvapo.
Man labiausiai rūpi šių rūmų freskos. Manoma, jog juos dekoruojant Sapiegos rūmų skulptoriui ir architektui Giovanni’ui Pietro Perti’ui talkino italų tapytojas Mykolas Arkangelas Pallonis. Ši tapyba kone totaliai sudarkyta – itin grubiai sukapota XIX a. I pusėje, perstatant rūmus į carinę ligoninę, „o vėliau ten įsikūrus kareivinėms, freskos sunaikintos“.24 Tapyba restauruojama nuo 2014 m., tačiau į šiuos darbus žiūriu gana kritiškai – abejoju, ar galima atkurti kompozicijas, kurios buvo taip stipriai suniokotos: „(...) tinko pagrindo išdaužų gausa užgožia tapybą ir neleidžia nei jos suvokti, nei įvertinti, juolab apsispręsti, ar apskritai įmanoma šią tapybą restauruoti“.25 Tačiau bene visuose oficialiuose pranešimuose Sapiegų rūmų tvarkybos darbai įvardijami būtent kaip restauracija. Manau, tai greičiau renovacija arba atkūrimas, nors nežinau, ar ten begalima ką atkurti. Be to, esu įsitikinęs, kad čia dominuoja romantinis restauravimas ir dar pačia blogiausia forma, paremta XIX a. Viollet-le-Duco propaguota filosofija. Taigi čia susipynė ir fragmentinis išlikusių vertingų elementų restauravimas, ir šiuolaikinėmis statybinėmis technologijomis grįstas statinio renovavimas, ir dalies eksterjero bei interjero detalių ar fragmentų atkūrimas – ir, žinoma, daugiausia pagal analogus.
Skaitytojas galėtų paklausti, kas čia smerktina, jei šių rūmų tvarkyba paremta analogijomis. Argi blogai, kad siekiama atkurti tai, kas neišliko iki mūsų dienų? Net jei nėra tiksliai žinoma, koks vaizdas buvo, vis vien jis turėjęs būti nepaprastai puošnus ir gražus! Atsakyčiau, kad nėra nei teisinga, nei sąžininga, kai iš įvairių Europos pakampių prisirankiojama padrikų fragmentų, detalių ir tiesiog lipdoma krūvon. Prisiminus ICOMOS Venecijos chartijos principus, teigiančius, kad kiekvienas kultūrinis sluoksnis turi būti gerbiamas, kad restauravimas baigiasi ten, kur prasideda hipotezės, kad jis yra tik priemonė, skirta autentiškam paminklui išsaugoti, atkūrimo pagal analogijas filosofija yra neprofesionali, pasenusi ir niekaip nedera su šiuolaikiniu vakarietišku požiūriu. Dabar vykstančioje Sapiegų rūmų renovacijoje jau ryškūs seniai „nurašyto“ romantinio restauravimo bruožai, tačiau apie galutinį rezultatą kalbėti dar ankstoka.
Šis atvejis verčia susimąstyti ir apie kitus šiuo metu tvarkomus Lietuvos kultūros paveldo objektus. O jų mūsų šalyje yra ne vienas. Kad ir jau minėtas Vilniaus Bernardinų vienuolyno architektūros ansamblis. Sienų tapybos restauravimo laikotarpis šiame kultūros paveldo objekte išsiskiria tuo, kad freskų tvarkyba daugybę metų čia vykdoma nenutrūkstamai ir pastaruoju metu šis paminklas tapęs savotiška Vilniaus dailės akademijos (VDA) sienų tapybos restauravimo specialybės auklėtinių mokomąja baze, vadovaujama aukšto lygio specialistų. Tai, kad VDA prisideda prie restauratorių gretų gausinimo ir atnaujinimo, yra sveikintina. Juolab kad čia paruošti specialistai vėliau nukreipiami į kitus panašius paveldo objektus. Keletas dabar darbuojasi ir Sapiegų rūmuose.
Tačiau Vilniaus Bernardinų vienuolyno architektūros ansamblio sienų tapybos restauravimas, mano nuomone, pernelyg intervencinis – čia naudota daug retušo, o tai atitolina restauravimą nuo pageidaujamo konservavimo.
Pažaislio kamaldulių vienuolyno Šventųjų vartų (forestoriumo arba Svečių namo) renovavimas26 (3, 4 il.) turi tų pačių minusų kaip ir Sapiegų rūmuose vykdomi darbai. Laimė, liko nepaliesti autentiški baroko laikotarpio M. A. Pallonio sienų tapybos paveikslai. Tačiau gana drąsiai transformuota freskų apsuptis – naudotos šiuolaikinės medžiagos, pasirinkti prie aplinkos ir unikalių italų meistro sienų tapybos kūrinių ne itin derantys modernūs architektūriniai sprendimai ir kiek kičiniai dizaino elementai. Kitaip tariant, ši aplinka buvo tvarkoma tenkinant šiuolaikinio statistinio „kultūrinio turisto“ poreikius, pataikaujant jo paviršutiniškam grožio supratimui, kuriame italo tapybai, įtariu, nėra daug vietos.
Pabaigai pasilikau Tytuvėnų Švč. mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansamblį, statytą XVII–XVIII a. 2012 m. čia kilęs gaisras – viena didžiausių kultūros paveldo netekčių šalies istorijoje, nes su dūmais išgaravo pinigais sunkiai įvertinama Lietuvos kilnojamojo kultūros paveldo kolekcija. Be to, gelbstint statinius nuo ugnies, smarkiai suniokota prieš tai tik ką restauruota sienų tapyba – kūriniai sulieti vandeniu. Panašaus masto nuostolių patirta nebent XVII a. viduryje, kai Vilnių negailestingai grobstė svetimšaliai grobikai. Tačiau, priešingai nei tada, nežinome šios istorijos kaltininkų. Kaip oficialiai teigia valstybinės institucijos, gaisras įvyko dėl netvarkingos instaliacijos. Tytuvėnų vienuolyno architektūros ansamblyje 2007–2009 m. vykdyti XVII a. datuojamos arkinės galerijos-tvoros stogo tvarkybos darbai, o kiek vėliau, apie 2011-uosius, restauruotos ir freskos.27 Dar prieš gaisrą teko kalbėtis su vienu iš restauratorių, jis užsiminė apie kai kuriuos organizacinius nesklandumus: pavyzdžiui, restauruojamų freskų sugadinimus, kurie, kilus šurmuliui, skubiai buvo atitaisyti. Atsižvelgus į tai, kyla visokių minčių.
Taigi XX a. 9 deš. pabaigos–10 deš. pradžios politinės-ekonominės-socialinės permainos lėmė institucines Lietuvos kultūros paveldo apsaugos bei tvarkybos sistemos reformas: valstybė iš savo globos išleido už kultūros paveldo tyrimo, restauravimo-konservavimo, pritaikymo darbus atsakingus institutus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir jų padalinius, restauratoriai išsibarstė po smulkias įmones, ir tai buvo viena didžiausių to meto Lietuvos paminklosaugos bėdų. Į paminklotvarkos sritį įsitraukė nauji ūkio subjektai, paveldo objektų tvarkybos darbų konkursus vis dažniau laimėdavo statybinės arba statybos remonto organizacijos. Taigi paveldo tvarkybą vykdžiusias specializuotas įstaigas nustūmė „restauravimu“ panorę užsiimti eiliniai statybos uabai. Tai gerokai paveikė sienų tapybos restauravimo raidą ir kokybę.
Paveldo tvarkyba patyrė stiprų smūgį, tačiau buvo tęsiama. Ir jau netrukus atidengti freskų fragmentai Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje bei Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios Kristaus laiptų koplyčioje, atlikti reikšmingi darbai Pažaislyje ir kituose svarbiuose šalies objektuose. Nors tuo laiku Lietuvos sienų tapybos restauratoriams itin dažnai tekdavo tenkintis gana kukliomis tyrimo ar konservavimo-restauravimo priemonėmis, bet ir tokiomis sąlygomis sugebėta pasiekti gerų rezultatų.
Lieka neatsakytas klausimas, kuria kryptimi šiandien yra pasukusi mūsų kultūros paveldo tvarkyba. Dabartinė Sapiegų rūmų renovavimo koncepcija liudija, kad jau nukeliauta šunkeliais – pataikaujama prastam skoniui, užsimerkiama prieš sienų tapybos paveikslų vertę. Gal tada geriau komerciškai neatsiperkančius, „nepelningus“ kultūros paveldo objektus palikti likimo valiai? Bet argi tai nėra pats ryškiausias smukimo bei mankurtiškumo ženklas, kai renkamasi tarp nykimo ir kičinio restauravimo.
1 Komisija darbą baigė 1990 m. balandį. (Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, 2002., p. 34.)
2 Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros…, p. 34–35.
3 Lietuvos kultūros paveldo moksliniam centrui iš pat pradžių buvo suformuluoti šie pagrindiniai tikslai: organizuoti ir vykdyti kultūros paveldo vertybių (išskyrus archyvinius dokumentus), nesančių valstybinėse saugyklose, tyrimą ir apskaitą; kaupti ir saugoti valstybei reikalingą informaciją apie materialųjį paveldą, kultūros paveldo vertybes ir kultūros paminklus; propaguoti materialųjį kultūros paveldą ir jo apsaugą.
4 1993 m. parengto ir 1994 m. gruodžio mėn. viešiems svarstymams pateikto Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymo autoriai – V. Karčiauskas, V. Zubovas ir kt. (Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros…, p. 35.)
5 Departamentui iki 1996 m. vadovavo Jonas Glemža. Nuo 1997 m. pradžios KVAD vadovu buvo Naglis Puteikis, kurį 1997 m. liepą pakeitė istorikė Diana Varnaitė. (Lietuvos kultūros paveldo…, p. 7.)
6 1995–1999 m. komisijos pirmininke buvo G. Drėmaitė, nuo 1999 m. – P. Jakučionis, po to – vėl G. Drėmaitė, nuo 2003 m. – J. R. Glemža.
7 Šios įstaigos direktoriumi iš pat pradžių buvo Vitas Karčiauskas. (Lietuvos kultūros paveldo atgimimas / Sud. I. Grigaitienė. Vilnius, 2004, p. 8–9.)
8 Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros…, p. 37–38.
9 Vilniuje iš buvusių Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto Restauravimo valdybų tada susiformavo uždarosios akcinės bendrovės „Akantas“, „Smailė“, „Meistras“, „Vilniaus vargonų dirbtuvė“, „Resvila“, Kaune – UAB „Kauno restauratoriai“, Klaipėdoje – UAB „Mingė“, Kėdainiuose – „Kėdainių restauratoriai“, Telšiuose – „Telšių meistrai“, Biržuose – „Agluona“, Trakuose – „Etra“. (Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros…, p. 37.)
10 UAB „Restauracija“ buvo įsteigta 1995 m., tačiau įmonė „Kauno restauratoriai“ oficialiai likviduota tik 1999 m.
11 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p.158.
12 Restauratoriai Bronius Meškauskas, Šarūnas Juršėnas, Vincas Stankevičius ir kt.
13 Apie 1994 m. baigtos restauruoti ir Pažaislio bažnyčios Šv. Pranciškaus Salezo koplyčios skliauto kompozicijos.
14 Stelažai ne tik sukeldavo nepatogumų tikintiesiems ar kt. lankytojams, bet ir paliko daug mechaninių pažeidimų freskų paviršiuje – įbrėžimų, išdaužymų.
15 Restauratoriai Juozas Pilipavičius, Povilas Kuodis ir kt.
16 Taigi prieš keletą šimtmečių čia turėjo būti visiškai kitoks apšvietimas. (Janonienė R. Ideas of Franciscan Observancy in the Wall Paintings of the Church of Sts Francis and Bernardino in Vilnius at the beginning of the Sixteenth Century // Acta Historiae Artium Balticae, 2007–2, p. 58.)
17 Restauratoriai P. Kuodis, J. A. Pilipavičius, P. G. Janonis ir kt.
18 Apie VU vidaus erdvių rekonstrukcijas liudija ir dokumentai (žr. VAA F. 5-2193 – VU, Universiteto 3. Istoriniai-meniniai tyrimai. Istorinė apybraiža.)
19 Žiemos refektoriuje ir zakristijoje tapybos fragmentai atidengti dar 1990 m., o baigta restauruoti (rest. S. Latonas) 1999–2000 m. (Klajumienė D. XVIII a. sienų…, p. 239.)
20 Klajumienė D. XVIII a. sienų…, p. 235.
21 Pažaislio architektūros ansamblyje paskutiniojo sienų tapybos tvarkybos etapo metais daugiausia freskų restauravo Kęstutis Andziulis. Kartu čia dirbo ir Gražina Samuolytė, tačiau ji restauravo tik kelias choro patalpos sienų freskas.
22 2002 m. atidengti Vilniaus gynybinės sienos Aušros (Medininkų) vartų eksterjero al secco ir klijinės tapybos fragmentai. Restauravimas čia vyko 2003 m.
23 Bažnyčios zakristijos skliauto tapyba atidengta dar 1999–2000 m. 2004 m. ji baigta restauruoti. Vėliau susirūpinta Švč. Mergelės Marijos koplyčios tapybinio dekoro pirminio vaizdo atstatymu: šie restauravimo darbai įsibėgėjo 2005 m.
24 Ekskursijose – aukšto europinio meninio lygio Sapiegų rūmų freskos: www.madeinvilnius.com/lt/kultura/ekskursijose--auksto-europinio-meninio-lygio-sapiegu-rumu-freskos/i/.
25 Ten pat.
26 XXI a. 2 deš. pradžioje vykdytų Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio Svečių namo renovavimo darbų techninio projekto vadovas – architektas Algimantas Kančas.
27 Ansamblis prieš tai paskutinį kartą buvo restauruotas 1961–1973 m. (www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-11-11-restauruotas-tytuvenu-baznycios-ir-vienuolyno-ansamblio-galerijos-stogas-1/35186).
Autoriaus nuotraukos
Iliustracijos:
1. Vilniaus karmelitų (basųjų) prie Šv. Teresės bažnyčios vienuolyno freskos. XVIII a. 2005.
2. Pranciškus Nemirovskis ir nežinomas unitų dailininkas. Vilniaus pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios centrinės navos skliautai, kompozicijų liekanos. XVIII a. II p. 2005.
4. 5. Mykolo Arkangelo Pallonio freskos fragmentas ir jo apsuptis. XVII a. II p. Pažaislio vienuolyno Šventieji vartai. 2016.
1. Vilniaus karmelitų (basųjų) prie Šv. Teresės bažnyčios vienuolyno freskos. XVIII a. 2005.
2. Pranciškus Nemirovskis ir nežinomas unitų dailininkas. Vilniaus pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios centrinės navos skliautai, kompozicijų liekanos. XVIII a. II p. 2005.
4. 5. Mykolo Arkangelo Pallonio freskos fragmentas ir jo apsuptis. XVII a. II p. Pažaislio vienuolyno Šventieji vartai. 2016.
RSS Feed
