Jei nepaisydami laiko tėkmės bandytumėme save įsivaizduoti tarpukario, tiksliau – 1918 m. pasauliui pasiskelbusios savarankiškos Lietuvos Respublikos gyventojais, pamatytumėme išties įdomų ir intriguojantį kultūrinio gyvenimo vaizdą, kai, kintant vertybių sistemai, vis akivaizdesnis tampa modernaus europietiškumo siekis, o Kaune, bene iki trečiojo dešimtmečio vidurio išsaugojusiame visus atkampaus Rusijos imperijos gubernijos centro požymius, palaipsniui įsitvirtina tai, ką šiandien priskiriame art deco, kas Europoje ar JAV kažkada buvo vadinama Chanel ar Poiret, dangoraižių, Niujorko arba džiazo stiliumi ir kartais, labai apibendrintai, – modernizmui.

Ar galima teigti, kad Stasys Ušinskas buvo tarp tų art deco kūrėjų, kuriems imponavo propaguota „grynos“, apvalytos nuo ornamento formos idėja, ar jis buvo tarp tų, kurie perėmę kubizmo, konstruktyvizmo, futurizmo stilizacijos principus, kūrė specifinį paviršiaus dekoravimo būdą, kai zigzagai, rombai, laužytos strėlės, įsivyravo ornamente, o „laiko dvasios“ atributai – technikos ir didmiesčių gyvenimo motyvai – reiškė novatoriškas orientacijas?

Kai kurie amžininkai Ušinsko kūrinius, beje, priskyrė ekspresionizmui (Vytautas Bičiūnas), kiti įžvelgė juose kubizmo ar konstruktyvizmo bruožų – Fernand’o Leger stilistikos įtaką (Justinas Vienožinskis), treti siejo juos su Pablo Picasso daile (Halina Kairiūkštytė-Jacinienė)ii. Tačiau iš tiesų šio meistro, gebėjusio visas raiškos priemones pajungti savo plastinio sumanymo įgyvendinimui, išsiskyrusio polinkiu eksperimentuoti ir išbandyti vis naujas medžiagas, maniera, anot Jono Veisbarto, mažai ką turi bendra su tikraisiais kubizmo stilistikos principais: „Jo darbas, gilia meniška revoliucine prasme, nėra kubistiškas. Jam iš kubizmo nebeliko kubiškojo grynumo ir jėgos; liko tik kampai ir gabalėliai“iii.

Pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, tai bene vienintelis Lietuvos dailininkas, bandęs į klasikinį graikų ar net babiloniečių meną pasižiūrėti pro „geležies ir betono“ prizmę: jo kūrinių (pvz., „Mauduolių“), nors išoriškai ir skirtingų, stilizacijos principai analogiški tiems, kuriuos išpopuliarino 1925 m. Paryžiuje vykusi Tarptautinė šiuolaikinės dekoratyvinės ir pramoninės dailės paroda (Exposition Internationale des Arts Decoratifs et Industriels Modernes) iv.

Šiaip ar taip, pats dailininkas teigė, kad jo darbuose vyrauja architektūrinis elementas, o ir J. Vienožinskis, vertindamas pirmąją jo parodą, rašė: „Ušinskio žmogus yra konstrukcija, socialinių ir politinių sąlygų sukurtoji mašina, kuri gyvena taip pat sumechanintoje gamtoje“ v.

......

Ta pačia proga pažymėsiu, jog būtų išties keista ir tiesiog neįtikėtina, jei 1931 m. jaunas, iš Paryžiaus tik grįžęs, nepaprasta kūrybine energija trykštantis ir niekam nežinomas Stasys Ušinskas nebūtų bandęs aktyviai įsijungti į krašto meninius procesus, kai dailininkai ėmė burtis į grupes, rengti pirmąsias savo parodas, kai Kauno kultūrinis gyvenimas pradėjo skaidytis į aiškesnes idėjines stovyklas ir subrendo nauja plastinio meno kūrėjų karta, jautusi stiprų norą atsiriboti nuo pirmtakų principųvi.

1931-ųjų rudenį buvusiose Vinco Kudirkos skaityklos patalpose (Laisvės al. 48) jis pateikia iš Paryžiaus parsigabentą savo paveikslų kolekciją – eksponuoja ne tik tapybos, bet ir scenografijos darbus, o jau 1932-aisiais kartu su Adolfu Valeška, Mečislovu Bulaka, Jokūbu Kazlausku, Maksu Bandu ir kitais dalyvauja žydų tapytojo Neemijos Arbitblato įsteigtos privačios Kauno dailės galerijos pirmojoje parodoje, vykusioje Nepriklausomybės aikštėje 3-iuoju numeriu pažymėtame pastate.

Laikinosios sostinės publiką ypač stebino paveikslai, kuriuose akį rėžia moderniąją epochą ir mašininę kultūrą įkūnijantys, mechanizmus primenantys žmonių ir daiktų atvaizdai, unifikuotos ir stilizuotos formos (pvz., „Maudyklėje“ (1932) ar „Pirtyje“ (1930) ženkliai modifikuotas moters kūnas tampa tik pretekstu formai kurti). Neįprasta žiūrovams ir šių darbų technika bei naudotos medžiagos: auksuoto ir sidabruoto popieriaus aplikacijos, dažytų avižų pelai, žvirgždas ir pan.

......

Analogiškais principais, beje, Ušinskas remiasi ir kurdamas scenovaizdžius. Šis novatorius vienas pirmųjų scenoje išdėstomiems „tikriems daiktams“ ar iliuzoriškai tapytoms dekoracijoms priešpriešina sceninę architektūrą, t. y. modernią konstrukciją. Jo monumentalūs pastatymai „Makbeto“, „Dvyliktosios nakties“ ar „Kornevilio varpų“ scenovaizdžiai susilaukia net ir tarptautinio pripažinimo.

Ir vis dėlto, mano nuomone, įdomiausia tai, kad Ušinskas, natūraliai išsiugdęs bei išsaugojęs tautiniu savitumu neribojamo meno sampratą, domėjęsis pačiomis įvairiausiomis meninės kūrybos formomis, kūręs puošniomis ornamentinėmis detalėmis ir preciziškumu išsiskiriančius netradicinius bei griežtus tapybos darbus, įvairiausių siužetų vitražus, scenovaizdžius, plakatus, knygų iliustracijas, dramos ar operos spektaklių kostiumus, taip pat reiškėsi ir kaip lėlių teatro ar net animacinių filmų dailininkas.

Dar 1924 m. studijuodamas Paryžiuje jis pradėjo domėtis marionečių teatru. Dailininkas tiesiog sužavi savo mokytojo Fernand’o Leger filme „Mechaninis baletas“ matytais judančiais daiktais, jų ritmu. Vėliau idėjų semiasi ir tradicijomis turtingame Rytų (kinų bei japonų) lėlių teatro mene. Kol galiausiai, kaip ir dauguma to meto žmonių pakerėtas Disney’aus „Peliuku Mikiu“, 1936 m. išsiruošia į JAV.

Neką mažiau prasmingos Ušinskui ir čekų J. Skupos lėlių teatro gastrolių 1934 m. Lietuvoje pamokos, atgaivinusios seną svajonę ir paskatinusios kurti neįprastų plastinių formų, hiperbolizuotų veido bruožų ir net kiek siurrealistines marionetes „Silvestrui Dūdelei“ – spektakliui, kurio premjera įvyko 1936 m.vii

Kai 1937-aisiais dailininkas, įsitikinęs, kad „lėlių teatrui tinka tik groteskas ir netgi karikatūros įvaizdžiai“, Amerikoje kuria marionetės Brodvėjaus lėlių teatrui ir dekoraciją būsimam savo filmui, jo papjė mašė technika atliktos lėlės kartu su scenografijos darbais eksponuojamos Paryžiaus pasaulinėje parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“. Tik pagalvokite, čia dailininkas susilaukia neįtikėtino pripažinimo: už Balio Dvariono baleto „Piršlybos“ scenografiją ir kino filmo „Storulio sapnas“ marionetes jis apdovanojamas aukso bei sidabro medaliais.

Bet tai dar ne viskas. Kitais metais, sukūręs pirmąjį lietuvišką garsinį marionečių filmą – komediją „Storulio sapnas“, Ušinskas tiesiog išgarsėja. 1939 m. Lietuvos spauda, cituodama JAV leidžiamą Vienybę, praneša, kad į Ameriką atvyko dail. Ušinskis, kuris su savimi atsigabeno Kaune žurnalistams demonstruotą lėlių filmą „Storulio sapnas“. Beje, čia pat pateikiama ir daugiau naujienų, pvz., kad minėtas filmas demonstruotas Brukline susirinkusiems lietuviams, kad dailininkas savo pagamintas lėles užpatentavęs tiek Lietuvoje, tiek JAV ir buvo užsimojęs savo marionetėmis sudominti net Holivudo filmų gamintojus, kad ketinęs jei ne pats ten pasilikti, tai bent už gerą kainą parduoti savo „menišką išradimą“ viii.

Po sėkmingos „Storulio sapno“ demonstracijos Niujorko pasaulinėje parodoje dailininkui užsakoma pagal H. K. Anderseno pasaką „Lakštingala“ sukurti naują lėlių filmą. Deja, pradėtą darbą, nupiešus vos penkis eskizus, sustabdo Antrasis pasaulinis karas.

Bet grįžkime į 1938-uosius, kai Lietuvos žinios pasakoja skaitytojams apie Ušinsko pusmečio pobūvį Niujorke, į kurį kurti dekoracijų švedų dramaturgo Augusto Strindbergo spektakliui „Vestuvinis vainikas“ dailininkas vyksta pakviestas buvusio Valstybės teatro direktoriaus bei režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko. Lietuvos žinios teigia, jog Ušinskui „Vestuvinis vainikas“ atrodo tiesiog monumentalus, aukštos meninės vertės veikalas, kiek panašus į Gerhardo Hauptmanno „Paskendusį Varpą“, „su simbolinėm ir mistinėm priemaišom“, ir džiaugiasi, kad pakeliui į JAV dailininkui pavyko užsukti į Švediją ir Stokholmo muziejuose pamatyti Strindbergo veikalų dekoracijasix.

Ir už Atlanto Stasys Ušinskas aktyviai domisi įvairiausiomis meninės saviraiškos formomis. Brodvėjuje nuskambėjus „Vestuvinio vainiko“ premjerai, kuriai pasiruošti negailėta nei laiko, nei energijos (per kelis mėnesius sukurta net apie penkiasdešimt dekoracijų ir kostiumų eskizų, padirbintos dvi spektaklyje dvasias turėsiančias vaidinti marionetės), atsiliepta ir į airių režisieriaus M. Hunterio pasiūlymą Nikolajaus Rericho muziejaus teatre statomai antikinei tragedijai „Trojos moterys“ sukurti kostiumus, kuriais, be kita ko, perteiktų tuomet visiems rūpėjusio Ispanijos pilietinio karo realijas. Laisvu laiku tyrinėtas marionečių klausimas Amerikoje: jos čia, anot lietuvių dailininko, nepaprastai populiarios, nors ir neaukšto meninio lygio – dažniausiai naudojamos kaip mokymo priemonė.

Prieš pat išvykstant iš Niujorko, 1938 m. gruodžio 21 d. Madison Avenue 41 esančioje Rogers Gallery atidaroma Stasio Ušinsko kūrinių paroda, kuri, beje, pavesta tvarkyti galerijos menedžeriui Menkinui. „Dekoratyvinio pobūdžio“ kolekcijoje eksponuojma daugybė darbų: Valstybės teatre statytų „Kornevilio Varpų“ dekoracijų eskizai, maketai, kostiumų eskizai bei marionečių (dar vadintų motional sculptures) fotografijos. Grįžusį į Kauną autorių pasiekia džiugios žinios apie tai, jog JAV jo parodą lydi nepaprasta sėkmė – kasdien ją aplanko apie 1500 žmonių, nes, anot laiškų, „galerija yra geroj vietoj, tarp dviejų didelių restoranų, ir plačiai publikai krinta į akis“ x.

Puiku. Tačiau kaip čia nepasiduoti liūdniems apmąstymams žinant, jog toks iškilus lietuvių menininkas, bandęs jėgas įvairiose meno srityse, mūsų teatro istorijoje įrašęs vieną gražiausių puslapių, galiausiai buvo priverstas kurti „įkvėptas demokratinių naujosios visuomenės idealų“ ir, tenkindamas „socialistinės visuomenės poreikį“, gaivinti monumentalųjį menąxi. Deja, taip buvo. Beprasmiška leistis į samprotavimus, kad jeigu ne pokario epocha… Tiesiog galvon šauna mintis, tiksliau – aforizmas: „Iš pasaulio pabaigos per daug nesitikėkit“ xii.



.......................................................................................................
i Art deco Lietuvoje, sud. G. Jankevičiūtė, Kaunas, 1998, p. 13–20.
ii J. Mulevičiūtė, Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas, 2001, p. 102.
iii J. Veisbartas, Kubizmas – kelias į ornamentiką, Vairas, 1931, Nr. 10, p. 248.
iv Art deco Lietuvoje…, p. 13–14.
v J. Vienožinskis, Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai, Vilnius, 1970, p. 102.
vi J. Mulevičiūtė, Modernizmo link…, p. 101.
vii Pagal A. Gustaičio parašytą tekstą pastatytą marionečių spektaklį Silvestras Dūdelė režisavo G. Kačinskas.
viii Lietuvos žinios, 1939, Nr. 203, p. 8.
ix Lietuvos žinios, 1938, Nr. 5, p. 5.
x Ten pat.
xi N. Tumėnienė, Stasys Ušinskas, Vilnius, 1978, p. 31.
xii S. J. Lec, Aforyzmy. Fraszki, Krokuva, 1977.

2004-ųjų vasarą, tiksliau, jos pradžioje, Vytautas Eigirdas sumanė Kauno žiūrovams pristatyti savo kūrybą – tapybos bei grafikos darbus. Tada, kaip dabar pamenu (gal net kažkur esu apie tai ir rašęs), man buvo toptelėjusi Herberto Reado mintis apie tikrai novatorišką meną kaip originalų kūrybos aktą, kurio metu sukuriama tokia objektyvi realybė, kokia ligi tol ir neegzistavo.

Matyt, kaip tik dėl savo paveikslų tematikos kai kurių kritikų pramintas apokalipsės dainiumi, šis autorius, be jokios abejonės, nebuvo iš tų žmonių, su kuriais lengva ar paprasta bendrauti. Tai, mano galva, buvo susiję ir su jo paradoksaliu polinkiu laviruoti tarp skausmingai sielą draskančių emocijų ir ramaus bei rafinuoto (jo ypač pamėgto) klasikinio grožio. V. Eigirdas, net kurdamas savo naująją realybę, visgi kartu buvo menininkas, kuris kone su pamišėlio užsispyrimu laikėsi įsikibęs tradicinių technikų, t. y. atkakliai studijavo senų meistrų paveikslus, jų gruntų sudėtį, meistrystės subtilybes... Arba, kitaip tariant, jis nuolat balansavo ant itin aštrios briaunos – tarsi vienas iš tų „paskutiniųjų mohikanų“, „tikrosios“ tapybos estetų, – nenorėjo pripažinti, kad išgyvenant lūžio laikotarpį kinta publikos skoniai, įsigali „menas / nemenas“, prarandamos ankstesnės vertybės.

Šiaip ar taip, V. Eigirdo tarp mūsų jau nebėra. Be abejo – skaudu. Bent man gal labiausiai dėl to, jog pastaraisiais metais ne itin dažnai bendravome. Ką darysi – žmogus, kuris tapė koridą, išties nebuvo itin „patogus“ pašnekovas...

Beje, anuomet, 2004-aisiais, pats talkinau autoriui ruošiantis parodai: padėjau Vytautui eksponuoti paveikslus Kauno architektų namų salėje etc. Be to, neatsispyriau jo prašymui apie šį įvykį brūkštelėti keletą eilučių ir paviešinti jas kuriame nors iš mūsų kultūrinių periodinių leidinių: kuklus mano straipsnelis tuomet pasirodė „Literatūroje ir mene“. Tada rašiau, jog V. Eigirdas – tarsi kokių blogio demonų ar nuogų matronų persekiojamas, gyvenimo labirintuose besiblaškantis ir nežinia nuo ko besiginantis tapytojas intelektualas, kuris net ir seniai žinomus biblijinius siužetus traktuoja gana netradiciškai – savaip, su nervinga ekspresija perteikęs, pavyzdžiui, šv. Jono apreiškimą...1

Antra vertus, vertėtų pažymėti ir faktą, kad savo darbus Bialistoke, Varšuvoje, Maskvoje, Hamburge, Kopenhagoje, Montvilyje ir kitur eksponavęs dailininkas tuo laikotarpiu buvo paveiktas 2003-ųjų kelionės į Florenciją: čia jis patyrė gan stiprų (dvasinį) sukrėtimą, t. y. savo akimis pamatė senųjų italų meistrų darbus ir dėl to ėmė tapyti akivaizdžiai „naujoviškai“, kitaip – V. Eigirdo kompozicijos pašviesėjo, įgavo naujo koloristinio skambesio, o linija tapo pulsuojanti bei gaivališka, nors gal kiek prarado ankstesnį rafinuotumą.

Menininkas tada įvairiomis progomis nepamiršdavo pabrėžti natiurmorto svarbos. Tapydamas negyvą natūrą, kaip pats sakė, jis siekiąs „tiesiai iš gamtos paimti daikto esmę“, be to, pamatyti antrąją jo pusę. O forma? Autoriui ji gal ir nebuvo itin svarbi – tiesiog V. Eigirdas savo paveikslais bandė deklaruoti visiškai naują ir tik jo valiai pavaldžią realybę.

Bet negi nuo 2003-ųjų ar 2004-ųjų V. Eigirdo paveiksluose jau negrįžtamai dingusios anksčiau taip jo mėgtos kontrastingos plokštuminės dėmės: raudonos, juodos, geltonos, mėlynos? O ir epitetai „Himnas nakčiai“ arba „Juodoji niekuma“ irgi nėra tinkami?..

Tačiau gal nevertėtų ypač skubėti su išvadomis. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į jo „Koridą“ arba, tiksliau, į 2002 m. pradėtą (bei ne vienerius metus vėliau plėtotą) kūrinių ciklą koridos tema – matome iki skausmo (skausmingo maksimumo) suspaustas tapybines plokštumas, drastiškai aštrius spalvų sąskambius, kai autorius akivaizdžiai deklaruoja, jog nebijo grįžti prie skaisčiai raudonos, akinamai baltos ar tuštuma tiesiog pribloškiančios „eigirdiškosios juodos“... Ir jokių čia kompromisų!

„Juodoji niekuma“ – tai irgi savo ruožtu „firminis“ V. Eigirdo ženklas. Dažname grafikos darbe tušas padengęs didumą popieriaus lakšto ploto. O praradusioje tūrį bei perspektyvą erdvėje šmėžuoja ir iš protu sunkiai aprėpiamų dailininko pasąmonės gelmių vis išnyrančios geometrizuotos, į kaukes ar net į negatyvus panašios, formos – kaip kokioje archaizuotoje neoklasicizmo stiliaus Picasso tapyboje... Brutalumas čia dera su manieringumu, o eigirdiški demonai pasikėsinę pričiupti dievus. Grafikos raiškos kalba netelpa net į popieriaus lakštą – prašosi, kuo garsiau šaukdama, atgal į drobę.

Kai menininkas, regis, kone sąmoningai pasirinkęs nukraujuoti emocijomis, tai ir visas jo kūrybinių priemonių arsenalas – tiek spalvinės plokštumos, tiek koloritas, tiek dažų sluoksniai, tiek faktūros, tiek lesiruočių ar tapybinių / grafinių ruožų išdėstymas – virtęs tam tikra (vaizdine) informacija, kurią pasitelkę mes po truputį pradedame (bent jau turėtumėme) suvokti akis badantį faktą: štai čia susidūrėme su dailininko išryškinta šiuolaikinės visuomenės susvetimėjimo problema. Tas susvetimėjimas – tokia šiuolaikinio žmogaus (t. y. mūsų) gyvenimo būklė, kai ne vienam dar reikia išmokti judėti, atrasti naujų galimos laisvės krypčių, autonomijos galimybių.

Be jokios abejonės, teoriniu ir estetiniu požiūriu V. Eigirdo menas ne itin dera prie aplinkos – iškrinta iš mūsų šiandieninio meninio gyvenimo konteksto. Vien ko vertas jo siekis išaukštinti atsinaujinimą ir šviesos pergalę prieš blogį, sustabarėjusio pasaulio neigimas; o šalia to dar ir kiti panašaus pobūdžio deklaratyvūs pareiškimai bei meninėmis raiškos priemonėmis „parašyti“ manifestai... Vis dėlto niekas nepaneigs 56-ojo gimtadienio nesulaukusio menininko indėlio į nūdienės Lietuvos kultūrinį gyvenimą; arba, kitaip sakant, V. Eigirdas išties yra išsiskirianti XX a. paskutiniųjų poros dešimtmečių bei XXI a. pradžios mūsų dailės figūra.


......................................................................................................................
1 Kušlys G. Vytauto Eigirdo tapyba Kauno architektų namuose // Literatūra ir menas. Nr. 24 (3005), 2004 birželio 11, p. 9. 

 


Neabejotina, kad Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblis – tai vienas nuostabiausių baroko paminklų Lietuvoje. Ir didžiąją daugumą iš savo skambiausių epitetų jis yra užsitarnavęs visiškai pelnytai, pagrįstai. Pavyzdžiui, argi neteisūs būtume jį vadindami kontrreformacijos bangos dovana, pasiekusia mūsų šalį XVII a. antroje pusėje, kai čia dirbti buvo kviečiami italai architektai, freskų tapytojai, stiuko meistrai?.. 

Taip 1674 m., pakviestas Kristupo Žygimanto Paco, tapyti freskų Lietuvon atvyksta ir Mykolas Arkangelas Pallonis. Reikėtų pasakyti, kad M. A. Pallonis – didelio talento menininkas, liaupsintas Lenkijos menotyrininkų1, savo meninį braižą formavęs Romos, Florencijos, Venecijos, Bolonijos aplinkoje, freskomis dekoravęs ne vieno sakralinio statinio interjerus. Iki atvykdamas į Lietuvą meistrystės sėmėsi florentiečio Baltassare Franceschinio vad. Volterrano (1611–1689), Romos tapytojo (Pietro da Cortona mokinio) Cirro Ferrio (1628–1692) ir kitų dirbtuvėse. Pažaislyje M. A. Pallonis sukūrė apie 140 sienų ir skliautų tapybos paveikslų, kuriuose pirmiausia siekė išaukštinti Švč. Mergelę Mariją, t. y. kuo išsamiau atskleisti Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ikonografinę programą. 1685 m. – po K. Ž. Paco mirties – M. A. Pallonis iš Lietuvos išvyko.

M. A. Pallonio vardas siejamas ir su išskirtiniu interjerų tapybiniu dekoru bei jo ikonografine programa Krokuvos Bielianų Marijos Ėmimo į dangų, Rytvianų Apreiškimo Marijai, Švč. Mergelės Marijos Nekaltajam Prasidėjimui dedikuotose Varšuvos Bielianų ir Vygrių bažnyčiose, kur lygiai kaip ir Pažaislio kamaldulių vienuolyne išliko gausybė Abiejų Tautų respublikos laikais tapytų jo freskų, čia taip pat puikiai kaip ir Pažaislyje atskleista Marijos kulto ir kamaldulių pamaldumo Dievo Motinai tema. Matyt, tai buvo viena priežasčių, dėl ko tarp mūsų paminklosaugininkų netgi sklandė idėja siūlyti įtraukti Pažaislio kamaldulių vienuolyną į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą...


Apie šiuolaikinius piligrimus, arba apie „šventu“ hedonistiniu gero valgio bei kitų malonumų siekiu persmelktą požiūrį į mūsų kultūros paveldą


Pirmosiomis birželio dienomis buvome užklupti gana netikėtos spaudos pranešimų bangos, skelbiančios, jog Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblyje po keletą metų trukusių dalies statinių rekonstrukcijos darbų duris atveria svetingumo kompleksas „Monte Pacis“.

Regis, viskas puiku. Reikia tik džiaugtis, kad nuo šiol vienas iš Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio statinių, Svečių namas, vėl atgaus pirminę senosios foresterijos paskirtį – virs svečių namais, ne tik pritaikytais šiandienos žmogaus poreikiams, bet ir atliepiančiais vienuolyno mecenato K. Ž. Paco fundacines pastato idėjas. Tačiau ar tikrai atlieps? Šioje tarsi ir džiugioje viešosios erdvės suvirpinimo akcijoje kone iš karto akis užkliūna už kai kurių įtartinokų, akivaizdžiai reklaminio pobūdžio tekstinių intarpų – pavyzdžiui, tokių, kur šnekama, kad „Monte Pacis“ komplekse veiks 13 kambarių, pavadintų „iškilių istorinių asmenybių vardais, restoranas, lauko terasa, dvi salės pritaikytos išskirtinėms šventėms, koncertams, kultūros renginiams“; arba kad „autentiškų freskų, iškilmingų barokinių skliautų ir liepų alėjos apsuptyje pojūčiai tampa aštresni, o šventė – prasmingesnė“.2

O jeigu kam nors to pasirodytų per maža, juolab jei tarp šio teksto skaitytojų rastųsi ir itin išpuoselėto skonio gurmanų, tai dar pasiūlyčiau ir keletą papildomų sentencijų (cituoju): „Nuo šventos duonos iki kamaldulių šventinio riešutų pyrago, aplieto marcipanu, pertepto juodojo šokolado drožlėmis ir kremu, įdaryto šviežiais bei džiovintais Toskanos vaisiais – restorano svečiai turės galimybę išragauti retai kam pažįstamą vienuolynų kulinarinį paveldą. Taip pat šis restoranas bus vienintelė vieta Lietuvoje, kur tiekiamas unikalus Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ir kitų šalių vienuolių pagamintas vynas, alus, mineralinis vanduo.“3

Visa tai man primena žymiojo literatūros klasiko Francois Rabelais (apie 1494–1553) kalbas apie vienuolius, kurie itin mielai būna virtuvėje: „Tie porfyrai, tie marmurai gražūs, teisybė, aš nieko nesakau; bet Amjeno grietininiai pyragiukai man daug labiau patinka. Tos senovės statulos dailiai padarytos, sutinku; bet – tebūnie pagarbintas šventas Fereolis Abevilietis – jaunos mūsų krašto mergiotės šimtą kartų patrauklesnės.“ 4

Regis, turtingoje ir įvairialypėje Renesanso epochoje svarbią vietą užimantis prancūzų rašytojas ne veltui vadintas ne tik juokdariu, bet ir filosofu, sugebančiu ne tik linksminti skaitytoją, tačiau ir skatinti jį ieškoti tiesos bei gėrio5. Ironiškais pasišaipymais jis ir mums primintų, kad pasaulyje nuo seno egzistuoja itin aiškiai nubrėžtos ribos, skiriančios altruizmą ir savanaudiškumą, filantropiją ir merkantilinį požiūrį į gyvenimą... Arba, kitaip tariant, šiuo atveju turėtumėme susimąstyti apie sakrum ir profanum sankirtą.

Beje, ta pačia proga taip pat pastebėsiu, kad minėtasis Svečių namas, kitaip dar vadinamas ir Šventaisiais vartais arba forestoriumu, – tai dviejų dalių Pažaislio kamaldulių vienuolyno pastatas, pro kurį patenkama į šventorių. Šventųjų vartų vakarinė dalis siejama su šv. Romualdu, rytinė – su šv. Benediktu. Statinio vidaus erdvėse išlikę net kelios dešimtys itin vertingų sienų, paskliaučių ir skliautų freskų6, priskiriamų būtent M. A. Pallonio teptukui. Be to, ir ankstesni Šventųjų vartų tvarkybos darbai užima ypatingą vietą Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimo istorijoje: anot itin profesionalaus restauratoriaus Kęstučio Andziulio, prie Šventųjų vartų freskų jau dirbta 1976–1979 m.: restauruota dvejų šio statinio patalpų sienų ir skliautų tapyba (tada darbams vadovavo Bronius Uogintas).

Trumpai tariant, Šventųjų vartų freskų restauravimas – vienas pirmųjų paveldo tvarkybos darbų pokario Lietuvoje. Jo reikšmė kitų atžvilgiu yra išskirtinė.


Apie naujausius statinių renovavimo darbus Pažaislio kamaldulių vienuolyne: stoglangiai, Europos pinigai ir užmarštin nueinantys prisiminimai apie nesugadintą paminklo vaizdą


Taigi (bent mane asmeniškai) šiuo atveju kone labiausiai ir trikdo tai, jog visom prasmėm itin vertingas ir reikšmingas sakralinio paveldo objektas mūsų akivaizdoje tampa eiliniu pramogų kompleksu, kur skambūs istorinių veikėjų vardai, kaip ir iškilaus baroko meistro sukurti sienų tapybos paveikslai, paverčiami tik fonine dekoracija arba patrauklia detale siekiant pritraukti kuo daugiau piniginingų klientų.

Taip pat kyla ir klausimas: ar šis baroko perlu daugelio vadinamas architektūros ansamblis galės kada nors pretenduoti patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą? Mano galva, vargu... Juoba kad Svečių name (forestoriume), kurį pirmąjį išvysta kiekvienas, užsukęs į vienuolyną pro pagrindinius vartus, jau yra įrengti ir stoglangiai, kurių anksčiau čia nebuvo: tarpukariu darytose vienuolyno nuotraukose matyti, jog čia būta pusapvalių mažučių švieslangių; ir, pasak ekspertų, tokie švieslangiai būdavo skiriami patalpoms vėdinti, o ne tam, kad pro juos patekusi šviesa apšviestų negyvenamą pastogę.

Tiesa, šios rekonstrukcijos techninio projekto vadovas architektas Algimantas Kančas turėjo ir savų argumentų: „Kartais medžiagos diktuoja formą: pusapvalio stoglangio, klojant čerpinį stogą, nepadarysi. Ir mes, atlikę tyrimus, analogiškai padarėme tokius švieslangius, kokie yra visame Pažaislyje: ant pagrindinių, greta esančių rūmų – visur yra tokie kvadratiniai stoglangėliai, pritaikyti čerpiniams stogams.“7 Bet argi, dar kartą paklausčiau, tai nėra tiesioginis atspindys romantizmo laikų (XIX a.) paminklosauginio diskurso, kurio dėka vyraujantis kažkada buvo įsitikinimas, jog restauruoti tai nereiškia išsaugoti?..

Kad ir kaip ten būtų, žinome, jog kultūros paveldo institucijoms Kaune ir Vilniuje buvo kilę teisinių sunkumų derinant šių stoglangių projektą. Galop visgi padaryta išimtis, t. y. projektas patvirtintas. Ir toks nutarimas priimtas tik pritarus Valstybinei kultūros paveldo komisijai – esą kitaip būtų prarasti Europos pinigai...


Baigiamieji pasvarstymai, tiksliau, pasišniurkščiojimai į nosinaitę bandant rasti kokių nors sąsajų tarp brandžiojo baroko, disneilendiškų muliažų ir satelitinės lėkštės


Turbūt nebus per drąsu pasakyti, kad kultūros paminklų restauravimui tapus specializuota veiklos sritimi, reikalaujančia aukštos kvalifikacijos profesionalų darbo bei naujausių įvairių šakų mokslo pasiekimų pritaikymo, paveldo objektus – meno kūrinius, istorines vertybes, architektūros statinius ir pan. – šiuolaikiniame pasaulyje siekiama išsaugoti šimtmečiams. Kita vertus, nereikia manyti, kad nūdien, kai nuolat susiduriame su sudėtingomis paminklosauginėmis problemomis, nykstančioms (arba naikinamoms) kultūros vertybėms galėtumėme pagelbėti vien orakuliškais pranašavimais arba šamaniškais užkeikimais. Prisimindamas Michelį Foucault (Mišelį Fuko), pastebėčiau, jog galia veikia ne per fizinę jėgą ar įstatymus, o per kūno ir sielos tobulinimą, per normas ir vertybes8. O Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblis – taip pat vienas iš sielą ugdančių mūsų galios šaltinių. Na, bent taip jis turėtų būti suvoktas. 

Betgi šiandien neretai tenka susidurti ir su realybe, kai matome kone atvirkštinį vaizdą. Pavyzdžiui, maždaug prieš porą metų pats buvau liudininkas situacijos, kai vienas daugelio metų darbo patirtį turintis Pažaislio kamaldulių vienuolyno freskų restauratorius buvo paprasčiausiai neįleistas į renovuojamo Svečių namo vidų, nors tenorėjo apžiūrėti savo anksčiau restauruotus kūrinius... Taigi dėl ko tas slaptumas? Ką ir nuo ko bandyta slėpti? Ir kokie pagaliau prioritetai čia yra pasirinkti?..

Be jokios abejonės, kas nors galėtų man priminti ir vieno, drįsčiau teigti, ypač įvairiapusiško šiandienos rašytojo pastebėjimą, sakydamas, jog „neturto skelbimas gali žmonėse sukelti blogas mintis, ir žmonės gali pradėti didžiuotis savo neturtu, o tas didžiavimasis gali paskatinti juos veiksmams, kupiniems puikybės.“9 Visgi neturėtumėme susitaikyti su atvirai cinišku, visame kame viršų imančiu požiūriu, kai kultūros vertybė tėra tik viena iš priemonių pasipelnyti. Taip pat nederėtų pamiršti skaudžių kultūros paveldo netekčių (ir ne itin senų – vien ko vertas Tytuvėnų atvejis...). O šalia viso to – dar ir tas niekaip neslopstantis „atkūrimų“ vajus, dėl kurio Lietuvoje atsiranda vis daugiau simuliakrinių objektų, kurie tik pretenduoja vadintis paminklais, kultūros paveldo objektais, kultūros vertybėmis...

Tarp kitko, jeigu lankydamiesi Pažaislyje pažvelgtumėme ir į šiek tiek anksčiau už Svečių namą renovuotą oficinos pastatą, pamatytumėme ne tik jo stogą, šviečiantį naujomis čerpėmis, arba vos ne vokišką tvarką bylojančius kvadratinius stoglangius, bet ir itin kruopščiai iščiustytą eksterjerą, kuris, beje, papuoštas ir satelitinės televizijos lėkšte – tikru šiuolaikinės civilizacijos bei respektabilumo simboliu.

Žinia, visa tai nedaug ką bendra turi su brandžiuoju baroku. Tačiau ar tai mus stebina? Ypač dabar, kai tai vienur, tai kitur vis griebiamasi „atkurti“ tokius objektus, kurie yra tik disneilendiški muliažai, kičiniai šių dienų autorių įsivaizdavimai, kaip kažkada – galbūt prieš keletą šimtmečių – atrodė vienas ar kitas istorinis Lietuvos paminklas, pavyzdžiui, pilis arba rūmai.

Jau visai priartėjus prie pabaigos – paskutinis pastebėjimas: nuo 2006-ųjų freskų restauravimo darbai Pažaislio kamaldulių vienuolyne apskritai nevykdomi. Tai, mano manymu, galėtų reikšti tik vieną – pagal eurostandartus renovuojant patalpas restauravimui čia bene neliko vietos.


.....................................................................................................
1 Karpowicz M. Barok w Polsce, Warszawa, 1988, p. 58.
2 „Monte Pacis“ – unikalus svetingumo kompleksas prie Pažaislio vienuolyno. Kas vyksta Kaune, 2013.05.22. Prieiga per internetą: http://kaunas.kasvyksta.lt/2013/05/22/monte-pacis-unikalus-svetingumo-kompleksas-prie-pazaislio-vienuolyno/#ixzz2UN4XuUbG (žiūrėta 2013.06.01)
3 Ten pat.
4 Rablė F. Gargantiua ir Pantagriuelis. Vilnius, 1986, p. 435.
5 Ten pat, p. 663.
6 Žr., pvz., Šventųjų vartų sienų tapybos paveikslo 58 1936 I 03 d. KMS Inspekcijos skyriaus pranešimas Kauno miesto burmistrui // KAA. F. 219. Ap. 1 B. 1035. L. 31.
7 Milkova V. Ambicingi Pažaislio planai išgaruos pro stoglangius // Kauno diena, 2011.04.11. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/ambicingi-pazaislio-planai-isgaruos-pro-stoglangius-344346/psl-2#ixzz2UJllvzOL (žiūrėta 2013.06.01)
8 Foucault M. Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas. Vilnius, 1998.
9 Eco U. Rožės vardas. Vilnius, 2006, p. 249.