„Nemunas“, Nr. 12 (972), 2016 m. birželio 30 – liepos 13 d.
Atrodo, kam šiandien begali rūpėti Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbai, vykdyti sovietmečiu? Vis dėlto šis periodas gali būti įdomus keliais retrospektyviais aspektais, kuriuos ir norėčiau aptarti: Lietuvos sienų tapybos tvarkybos darbų chronologija, pradedant pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais ir baigiant paskutiniais šios santvarkos gyvavimo metais; sovietmečiu įvykusios organizacinės pertvarkos ir jų įtaka šio paveldo tvarkybai; ar yra pagrindo kalbėti apie akivaizdų požiūrio į paveldo tvarkybą lūžį ir posūkį į europinį raidos kelią? jei taip, kada visa tai išryškėjo? Greta šių klausimų norėtųsi aptarti ir įsimintiniausius to meto sienų tapybos restauravimo darbus.
Galima pamanyti, kad esu sovietinio laikotarpio entuziastas ir jaučiu nostalgiją į istorijos bedugnę nugarmėjusiai santvarkai. Nieko panašaus. Mano požiūrį geriausiai iliustruoja Umberto Eco mintis, kad privilegijuoto žiūros taško atsisakymas siejasi su kopernikiškąja visatos vizija, galutinai atmetusia geocentrizmą ir visus jo metafizinius priedus, o šiuolaikinis mokslo pasaulis tarsi barokinis statinys ar paveikslas yra toks pasaulis, kur visos dalys turi vienodą vertę ir reikšmę.1 Esu įsitikinęs, jog jei nesiorientuosime istorijoje, nesugebėsime suvokti ir dabarties procesų, jų dėsningumų. Pavyzdžiui: atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo išdraskyta (vadinant daiktus savais vardais) už nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimus ir tvarkybą atsakingų organizacijų (tame tarpe ir mokslinių institutų) sistema. O dabar labai aiškiai matome viso to pasekmes... Kitaip tariant, mūsų dienomis daug rimtų problemų kyla būtent todėl, kad esame pamiršę, kas vyko dar ne itin tolimoje praeityje, ir šita užmarštis bei neišmanymas kelia grėsmę virsti infantiliais sutvėrimais, kurie klaidingai interpretuoja, pasiduoda kitų įtakai ir pan.
Šeštasis dešimtmetis: pirmieji sienų tapybos restauravimo žingsniai
Ankstyviausi žinomi sovietinio laikotarpio sienų tapybos tvarkybos pavyzdžiai – 1957–1959 m. bandymai atnaujinti keletą Vilniaus universiteto Pranciškaus Smuglevičiaus ir Joachimo Lelevelio salių bei Verkių ansamblio rytinių rūmų sienų tapybos kompozicijų, kurie, deja, nebuvo itin sėkmingi – anuometinės paveldo apsaugos institucijos minėtus Vilniaus „Dailės“ kombinato dailininkų darbus įvertino kaip netinkamus ir uždraudė.2 Apie šeštojo dešimtmečio J. Lelevelio salės dekoro restauravimą duomenų šiandien galime rasti ir Vilniaus universiteto internetinėje svetainėje. Ten rašoma, kad tapybą, kurią dar praėjusio amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje atkūrė Jerzy Hoppenas (1891–1969), 1956 m. atnaujino dailininkas Boleslovas Motuza.3
Dar viena nevykusio restauravimo istorija nutiko 1969–1971 m., kuomet sienų tapyba siaubingai nevykusiai buvo atnaujinta Jiezno (Prienų raj.) Šv. Arkangelo Mykolo ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Man yra tekę klausyti paminklosaugos katedros studentams skirtos sienų tapybos restauratorius Juozo Algirdo Pilipavičiaus paskaitos Vilniaus dailės akademijoje, kurioje pranešėjas pasakojo, kaip jis gelbėjo autentišką XVIII a. tapybą, tiksliau, kaip nuo kūrinio paviršiaus šalino jį darkiusius minėtus užtapymus.4 Laimė, šie buvo atlikti panaudojus PVA temperą, tad nusiplovė gana lengvai.5
To dešimtmečio nesėkmių seriją „vainikuoja“ kontroversiškai vertinami Aldonos Onos Kalitytės darbai. Jei tikėsime kritikais, jos vykdytos tapybos paieškos ir konservavimo bandymai Šv. Jonų bažnyčioje (1 il.) ir kituose reikšminguose objektuose buvę nepakankamai dokumentuoti ir technologiškai netobuli, o kai kurie iš po kalkinio dažymo atidengti dideli freskų plotai buvo nesutvirtinti, t. y. ilgiems metams pasmerkti erozijai.6
Kita vertus, A. Kalitytę daugelis vertina kaip talentingą Lietuvos sienų tapybos tvarkybos specialistę, ji minima tarp pirmųjų, kurie mūsų restauravimą priartino prie šiuolaikinio požiūrio, tad priekaištai jos adresu prašosi būti analizuojami, o ne priimami kaip nekvestionuojama tiesa. Ir prie šio klausimo dar žadu grįžti – tuomet, kai šnekėsiu apie aštuntąjį dešimtmetį ir jo realijas.
Septintasis dešimtmetis: situacija gerėja
XX a. septintajame dešimtmetyje vis dar pasitaikydavo neprofesionalių, nekokybiškai atliktų Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbų. Pavyzdžiui, viename iš Vilniaus Stiklių gatvės namų (buv. Antokolskio g. 6 / 8) atidengiant ir restauruojant klijinę sienų tapybą nebuvo subalansuotas patalpų temperatūros ir drėgmės režimas, iš tinko nepašalintos druskos.
Tačiau buvo ir sėkmingesnių praktikų: 1965 m. rekonstruojant Vilniaus buv. vizičių vienuolyno Šv. Jėzaus širdies bažnyčios vidų freskų burėse pašalinti 1865 m. uždažymai7; apie 1966-uosius laikinai atidengtos dvi 1938 m. Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmų (dab. Kauno apskrities viešosios bibliotekos skyrius) interjerus papuošusios, o 1941–1944 m. uždažytos Petro Kalpoko kompozicijos; 1970 m. Vilniaus universiteto Mokslo darbuotojų skaityklos, statytos XVII a. kartu su refektoriumu, salėje atstatytas klasicistinis dekoras – sienos atgavo pirmykštę pilką spalvą.8
Taigi, atrodo, kad situacija pamažu gerėjo. Prie to nemenkai prisidėjo žymusis 1964 m. tarptautinis paminklosaugininkų kongresas „ICOMOS“, vykęs Venecijoje. Nors pirmieji sovietmečio dešimtmečiai Lietuvoje vakarietiškų kultūros paveldo apsaugos idėjoms ir nebuvo labai palanki terpė – žinia, tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui apie jas mūsų krašte net ir kalbėti buvo pavojinga, tačiau ilgainiui, maždaug nuo septintojo dešimtmečio vidurio, mūsų kultūros vertybių restauravime pirmenybė jau teikiama konservavimui, o ne atkūrimui. Ir tai, mano galva, yra nepaprastai svarbu, nes kaip tik tada Lietuvos sienų tapybos restauravime įvyksta reikšmingas lūžis.
Aštuntojo dešimtmečio peripetijos
Jau užsiminiau apie griežtą kritiką, nukreiptą į restauratorę A. Kalitytę. Tiesa, ta kritika užgriuvo ją ne iš karto, o aštuntajame dešimtmetyje, t. y. prabėgus tam tikram laikui po atliktų darbų. Tos kritikos savotiška akumuliuojančia jėga tapo žinomas paminklosaugininkas Vladas Drėma. Jis aštuntojo dešimtmečio pabaigoje rašydamas apie Švč. Marijos Paguodos (Šv. Stanislovo Kostkos) koplyčios freskų restauravimo kokybę savo nuomonės nevyniojo į vatą: „Šiam darbui Kultūros ministerija ruošėsi – pasiuntė į Maskvos restauracines dirbtuves keleriems metams pasimokyti tapytoją A. Kalitytę, paskui – dar metams stažuotis į Lenkijos dirbtuves. Atrodo, freskoms restauruoti buvo paruošta profesionali restauruotoja. Darbą pradėjo nuo uždažytų freskų paieškų. Kadangi jai stigo dokumentinės informacijos – kur ir kada spėjamos freskos buvo tapytos, tai ir paieškos nebuvo sėkmingos, kol neužklydo į skliautus. Pasirinko uždavinį – nuvalyti ir restauruoti Marijos Paguodos koplyčios kupolo tapybą, tačiau pradėjo ne nuo opiausios vietos, kur dėl perdrėkusio mūro kalkių sluoksnis su tapyba atsiskyrė nuo sienos ir lukštenosi – grėsė nubyrėti. Tą vietą tereikėjo užkonservuoti […]. Penkiolika metų dirbusi šioje koplyčioje, restauruotoja nesiryžo tos vietos liesti, kolei kalkių sluoksnis su tapyba savaime nubyrėjo ir taip sunyko daugiau negu vienas kvadratinis metras tapybos.“9 V. Drėma dar piktinosi, jog su šia restauruotoja daug vargo turėjusi prie Restauravimo tresto veikusi nuolatinė komisija restauruotiems darbams priimti (architektas R. Jaloveckas, dailės istorikai S. Pinkus ir V. Drėma): iš A. Kalitytės nebuvo galima išreikalauti restauravimo darbų dokumentacijos, t. y. defektinio freskos aprašymo, restauravimo darbų programos ir metodikos, atliktų darbų ataskaitos. Per 15 metų A. Kalitytė tesugebėjusi restauruoti vos trečdalį koplyčios kupolo freskų, o J. A. Pilipavičius – kitas nuolatinis freskų restauruotojas Šv. Jonų bažnyčioje – buvęs už ją nepalyginamai stropesnis. Taigi, anot V. Drėmos, A. Kalitytės darbas buvęs paviršutiniškas, nesistemingas ir aplaidus.10
Be jokios abejonės, šių V. Drėmos kaltinimų negalima lengva ranka atmesti – jie gana svarūs ir rimti. Antra vertus, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, kai kurios šios istorijos detalės atrodo keistokos ir suteikia peno pamąstymams. Pavyzdžiui, kad ir ši V. Drėmos retorika, kurią matau jo rašytame (37 mašinraščio puslapių apimties) atvirame laiške LKP CK ideologijos reikalų sekretoriui Lionginui Šepečiui, kuriame šalia kaltinimų dėl minėtos Jiezno bažnyčios tapybos sudarkymo rasime žaibų ir A. Kalitytės adresu, cituoju: „Viena tokių restauratorių grupė, vadovaujama tokio Žilio, 1971 m. sugadino Jiezno bažnyčios vertingas XVIII a. italų meistrų tapytas freskas. [...] Be šios grupės, privačia bažnytinių paveikslų restauracija su Paminklų apsaugos valdybos licencija vertėsi restauratorės A. Kalitytė ir E. Šmigelskaitė. Jos turėjo tam tikras kvalifikacijas, bet joms stigo sąžiningumo ir meninės kultūros. [...] jos vertėsi privačia praktika, dosniai atlyginama ir nekontroliuojama.“ Aišku, čia pat pateikta ir svaresnių argumentų: „Jos daugelį vertingų bažnytinių paveikslų nuvertino be atodairos juos pertapydamos, keisdamos jų koloritą, o kartais ir deformuodavo originalų piešinį.“11
Pastarajame V. Drėmos tekste akį rėžia žodžių junginys „privati praktika“. Sovietmečiu, jei kas nepamena, privati praktika tiesiogiai tapatinta su nelegalia ekonomine veikla; ji, anot to meto santvarkos prievaizdų, buvo kone ideologinis nuodas, buržuazinio gyvenimo būdo apraiška... Kyla įtarimas, jog šioje istorijoje galėjo veikti asmeniškumai arba tarnybinė konkurencija.
Svarbu prisiminti, kad kalbama apie dailininkę bei tyrėją, kuri 1967–1970 m. keliolikoje paminklų vykdė sienų tapybos paieškas ir aktyviai dalyvavo ankstyvojo etapo konservavimo-restauravimo darbuose Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje (1 il.). Kitaip tariant, A. Kalitytė buvo tarp tų pirmųjų, kurie darbavosi labai reikšminguose septintojo dešimtmečio sienų tapybos restauravimo darbuose. Taigi mane apnikusios abejonės – kuo šiuo atveju tikėti? Juolab jog, tiesą pasakius, niekada ir niekur nesu matęs bent dalį V. Drėmos žodžius pagrindžiančių įrodymų – dokumentų, fotorafijų ar kt. Gal tie įrodymai egzistuoja, tik yra įslaptinti, užrakinti po keliais užraktais?Šiaip ar taip, ši kritikos banga nenubraukia esminio fakto: XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėti ir keliolika metų trukę Šv. Jonų bažnyčios sienų tapybos tvarkybos darbai tapo tikru „restauravimo universitetu“ daugeliui aptariamos srities Lietuvos specialistų. Ir A. Kalitytės indėlis čia didžiulis – būtent ji buvo tarp tų pirmųjų, kurie mūsų sienų tapybos restauravime inicijavo permainas ir kovojo už europinį-vakarietišką požiūrį. Derėtų nepamiršti ir to, jog tai buvo Lietuvos sienų tapybos restauravimo išbandymų, o kartu ir virsmo į naują požiūrį metas. Tad natūralu, kad slystelėjimų buvo neįmanoma išvengti.
Aštuntasis-devintasis dešimtmetis: organizacinės reformos, proveržis ir įsimintiniausi sienų tapybos restauravimo darbai
XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tarsi atsižvelgiant į ankstesniųjų metų monumentaliosios tapybos restauravimo klaidas bei nesėkmes, valdžios kabinetuose gimsta sprendimas įgyvendinti tokias organizacines ir struktūrines reformas, kurios turėtų garantuoti sienų tapybos paveldo tvarkybos darbų kokybę, tačiau tuo pat metu leistų kooperuoti, sutelkti įvairių sričių specialistų pajėgas ir taip optimaliai išnaudoti turimą mokslinį potencialą bei perimti kitų šalių – tame tarpe ir Vakarų – patirtis.
Todėl, 1972 m. kovo 27 d. nutarimu, Paminklų restauravimo valdyba įkuria Dailės kūrinių restauravimo skyrių, kitaip dar vadinamą Dailės darbų aikštele, kur, šalia kitų, suburiami ir sieninės tapybos restauratoriai.12 Kiek vėliau, 1975 m., Paminklų restauravimo valdyba pertvarkyta į Paminklų restauravimo trestą, o minėtas Dailės kūrinių restauravimo skyrius reorganizuotas į Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto Dailės kūrinių aikštelę. Šiame specializuotame dailės restauravimo padalinyje tada dirbo trylika dailininkų, iš kurių aštuoni buvo Vilniaus dailės instituto absolventai, siųsti tobulintis tiek į Maskvos, Vladimiro, Kijevo dailės restauravimo dirbtuves, tiek ir į Lenkijos, Čekoslovakijos ar Rytų Vokietijos restauravimo centrus. Beje, tuo metu sienų tapybos restauratoriams ėmė talkinti dar ir dailės istorikai bei darbų kokybę ypač pagerinę chemikai – M. Kaminskienės vadovaujami Paminklų konservavimo instituto chemikai-technologai.13
Šios aštuntojo dešimtmečio permainos iškėlė būrį itin ryškių sienų tapybos restauravimo talentų: Kęstutis Andziulis, Gražina Samuolytė, Povilas Kuodis, Bronius Uogintas, Bronius Meškauskas, Juozas Algirdas Pilipavičius ir kt. dirbo kone visose, neskaitant transfero, sienų tapybos konservavimo ir restauravimo operacijas. O tai byloja apie jų meistrystę ir amato išmanymą.
Šie pokyčiai, be jokios abejonės, neatsirado iš niekur, juos iniciavo minėtoji Venecijos chartija. Jos dėka Lietuvoje pradėta suvokti, kad restauravimas baigiasi ten, kur prasideda hipotezės – europietiškai suvoktos, šiuolaikišos paminklosaugos nuostatos nustūmė gajų romantinį požiūrį į tolimus užribius. Tai itin reikšmingas vyksmas, ženklinantis svarbaus ir ilgalaikio proceso pradžią, nes, pirma, jo dėka mūsų restauravimas palaipsniui tampa neįsivaizduojamas be mokslinio požiūrio, antra, kaip tik dėl šių permainų įvyko pats tikriausias sienų tapybos restauravimo proveržis, lūžio momentas. Taigi Lietuvos sienų tapybos tvarkybai čia aptariamas laikotarpis yra labai svarbus ir netgi reformatoriškas.
Tai įrodo ir to meto restauracijos darbai: 1971–1973 m. vėl buvo restauruota Vilniaus buv. karmelitų (basųjų) Šv. Teresės bažnyčios sienų tapyba – tada čia dirbo ir lenkų restauruotoja Danuta Stankiewicz (2, 3 il.); 1973 m. atidengti ir konservuoti freskų fragmentai Vilniaus dailės instituto profesoriume; 1974 m. atlikta įvairių objektų tvarkybos darbų: pradėta restauruoti-konservuoti Pažaislio architektūros ansamblio sienų tapyba, Vilniaus Bernardinų bažnyčios vakarinio frontono nišos (4 il.) ir Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salės plafono kompozicijos, beveik tuo pat metu inicijuoti ir reikšmingesni sienų tapybos paieškų, tyrimo, konservavimo, restauravimo darbai Vilniaus gyvenamuose namuose Antokolskio g. (dab. Stiklių g.) Nr. 6 / 8 ir Nr. 8.; 1976–1977 m. B. Uogintas ir A. J. Pilipavičius atidengė, konservavo ir restauravo XV a. statytos Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos apsidės eksterjero sieną puošiantį XVIII a. paveikslą „Nukryžiuotasis“, kuris buvo uždažytas dar XIX a. pab.
Vilniaus universitete, greta jau anksčiau minėtų, atlikta ir kitų dėmesio vertų sienų tapybos tvarkybos darbų: 1977–1979 m., ant pietinio korpuso fasado atradus universiteto steigėjų, mecenatų ir valstybės valdovų portretus, t. y. XVIII a. pr. al secco technika tapytas freskas, atidengta šeštojo piliastro freska, kurioje pavaizduotas Vilniaus universiteto auklėtinis ir mecenatas, LDK didysis etmonas, Žemaitijos seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius; 1978–1979 m. buvo atnaujinama bei restauruojama ir P. Smuglevičiaus salės galinių sienų, langų angokraščių puošyba: ši profesoriaus P. Smuglevičiaus polichromija labai vertinga, vienintelė išlikusi Lietuvoje, panašūs tapytojo kūriniai Vilniaus katedroje ar Verkių rūmuose dingę be pėdsakų (beje, šios salės klasicistinį dekorą dar 1929 m. atkūrė žinomas dailininkas ir restauratorius Jerzy Hoppenas); 1979 m. vasarą atidengta Steponą Batorą, Stanislovą Augustą ir kt. žymius istorinius veikėjus vaizduojanti pietinio korpuso fasado piliastrų sienų tapyba14; tiesa, po to dalis šių portretų buvo vėl uždažyti – ir dar kalkėmis su kazeinu, t. y., anot K. Andziulio, pačiu „kiečiausiu“ mišiniu.15 Beje, 1978–1979 m. buvo pakartotinai restauruota P. Smuglevičiaus salės puošyba. Kodėl to prireikė?.. Įtariu, kad čia būta romantinio restauravimo reliktų, taigi teko rūpintis jų šalinimu.
Nors aštuntojo dešimtmečio Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbų sąrašas ir atrodo neblogai, tačiau būta ir „šaukšto deguto medaus statinėje“. Pavyzdžiui, dešimtmečio viduryje Lietuvos sienų tapybos konservavimo ir restauravimo nesėkmių sąrašas pasipildo statistiką gadinančiu Bernardinų bažnyčios vakarinio frontono nišoje K. Rusecko tempera nutapyto „Nukryžiuotojo“ restauravimu: neilgai trukus po konservavimo-restauravimo darbų pabaigos išbluko kūrinio spalvos. Matyt, buvo naudoti aplinkos poveikiui neatsparūs pigmentai. Kitas kone barbariškas atvejis – Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje: elektros instaliaciją tiesę darbininkai sunaikino šios bažnyčios Marijos Paguodos koplyčios freskų fragmentus.16 Vienu metu šioje bažnyčioje skliautų polichromiją restauravo jauni specialistai iš Lenkijos, kurie irgi neturėję pakankamų kvalifikacijų.17
Įžengus į devintąjį dešimtmetį, Lietuvos sienų tapybos tvarkybos darbų apimtys nesumažėjo. Štai 1982 m. Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios bažnyčioje18 restauruotas centrinės navos skliautas, taip pat atnaujintos ir kompozicijos virš įėjimų į šonines navas; 1983 m. dar restauruota ir tos pačios bažnyčios kupolo tapyba; 1983 m. Kaune restauruota Viešosios bibliotekos (buv. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai) interjerą puošianti Petro Kalpoko (1938) kompozicija „Darbas“ (4x3 m) ir Šv. Gertrūdos bažnyčios polichromija19; apie 1985 m. Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje (dab. Techninė biblioteka, skaityklos salė, I ir II a. koridoriai, laiptinė) restauruota XVI–XIX a. sienų tapyba (5 il.).
Freskos tada restauruotos taip pat ir Vilniaus buv. bernardinų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolyno koplyčioje20, buv. bernardinų vienuolyno Šv. Mykolo ir buv. bonifratrų vienuolyno Šv. Kryžiaus bažnyčiose21; polichromijų tyrimai darbai atlikti ir Vilniaus buv. trinitorių (Trinapolio) Švč. Trejybės bažnyčioje22.
Apie Pažaislio kamaldulių vienuolyno ir Vilniaus arkikatedros senosios koplyčios kriptos – dviejų nepaprastai reikšmingų mūsų šalies paveldo paminklų – freskų restauravimą, be abejo, būtų galima kalbėti daug ir ilgai. Apie tai ne kartą esu rašęs, tad šioje vietoje apsiribosiu tik keleto svarbesnių aspektų išryškinimu.
Darbai Pažaislio vienuolyne vyko itin ilgai: pradedant 1976 m., kuomet imtasi restauruoti Šventųjų vartų vidaus erdvių freskas, skirtas šv. Romualdo ir šv. Benedikto pagarbinimui, ir baigiant paskutiniaisiais devintojo dešimtmečio metais – nuo 1989 iki 1991 m. dėl žinomų politinių-ekonominių aplinkybių, darbai vienuolyne jau nevyko ir restauratorių čia nebuvo. Šioje restauravimo epopėjoje būta visko: ir pirmųjų Lietuvoje mikologinių tyrimų (vienuolyno refektoriuje, 1977 m.), ir milžiniškų darbų apimčių, ir dešimtmečius stovinčių pastolių, ir klaidų (palyginus, ne itin reikšmingų), ir aukščiausio lygio (nei kiek neperdedant) konservavimo-restauravimo darbų... Tai yra vienas iš svarbiausių ir išskirtinių Pažaislio kamaldulių vienuolyno freskų tvarkybos darbų bruožų.
Vilniaus arkikatedros kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ konservavimas-restauravimas labai įsimintinas būtent dėl to, kad čia vykdyti darbai buvo labai komplikuoti ir sudėtingi, pareikalavę netradicinių, novatoriškų, kompleksiškų bei kardinalių sprendimų. Štai dar keletas faktų: XIV a. pabaiga–XV a. pradžia datuojama ir 1985 m. archeologinių tyrimų dėka surasta freska kaip ir visa kapavietė dėl didžiulės drėgmės buvo tiesiog apverktinos būklės, t. y. maždaug 4 m gylyje, mūro – kūrinio pagrindo – apatinė dalis (apie 60 cm) buvo nuolat apsemta gruntinio vandens23. Tuometinėje SSRS patikrintų ir aprobuotų priemonių padidinto drėgnumo tinko pagrindui ir dažų sluoksniui sutvirtinti nebuvo.24 Tad, ieškant išeičių, teko žengti nepramintais takais – teikti nuosavus originalius siūlymus. Taip gimė Vilniaus arkikatedros senosios koplyčios kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ restauravimo darbų programa ir metodika, kurių pagrindu numatyta šį kūrinį konservuoti ir, normalizavus drėgmės režimą, sutvirtinti jo tinko pagrindą bei tapybinį sluoksnį.25
Šie „Nukryžiavimo“ tvarkybos darbai vyko pakankamai sklandžiai, nors ir egzistavo grėsmė, kad atsiknios ar išbluks dažų sluoksnis, atsiras pelėsis, susidarys druskų kristalai ar pakartotinai susiformuos karbonizacijos plėvelė etc. Ši gotikos laikotarpio freska buvo sėkmingai konservuota-restauruota ir ja galime grožėtis iki šiol – beje, apie darbų kruopštumą ir pagarbą autentui byloja jau tai, kad darbo technologiniuose procesuose naudotas mikroskopas ir kūrinys valytas vata apvyniotu degtuku...26
Taigi Lietuvoje sienų tapybos paveldu susirūpinta šeštajame dešimtmetyje. Tiesa, geras intencijas neretai lydėjo nesėkmės ir klaidos; juolab jog tuo metu dar nebuvo atsikratyta ir romantinio restauravimo tradicijų. Šiuolaikiškas, europietiškomis paminklosaugos tradicijomis paremtas požiūris į meno vertybių restauravimą Lietuvoje įžengė maždaug septintojo dešimtmečio viduryje. Aštuntajame bei devintajame dešimtmečiais jis tapo dominuojančiu – restauravimas ėmė remtis kertiniu Venecijos chartijos principu, teigiančiu, jog paminkle kiekvienos epochos kultūrinis palikimas turi būti gerbiamas, o stiliaus vientisumas nėra tas tikslas, kurio siekiama restauravimu.27 Štai ir minėtoje Šv. Dvasios bažnyčioje, vienoje iš kupolo sąramų šalinant užtapymus buvo nuspręsta palikti XIX a. tapybinio sluoksnio fragmentą, nes tai epochos ženklas ir istorijos dokumentas, pirmenybė teikta konservavimui. Antrojoje sovietmečio pusėje pradėti taikyti moksliniai tyrimo metodai, o devintajame dešimtmetyje susikūrė cheminių-biologinių tyrimų laboratorija. Socializmo epochai artėjant link saulėlydžio paminklosauga sulaukė ir pavyzdinių sienų tapybos tvarkybos darbų: Vilniaus arkikatedros kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ konservavimas-restauravimas, Pažaislio kamaldulių vienuolyno paveldo restauravimas. O kova tarp romantinio ir europietiškojo požiūrių į restauravimą nesibaigė iki šiol. Pastarojo pergalė net ir mūsų dienomis yra tik siekiamybė.
1 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p. 78.
2 Pinkus S. Dailės kūrinių restauravimo problemos // Istorijos ir kultūros tyrimas ir restauravimas Lietuvos TSR 1976–1980 m. Vilnius, 1980, p. 68.
3 http://www.eparodos.mb.vu.lt/kiemeliai/vu/biblioteka/infolt.html#lelev.
4 Dalia Klajumienė savo monografijoje mini, jog Jiezno bažnyčios sienų tapybą tada taip atnaujino E. Žilys. Žr. Klajumienė D. XVIII a. sienų tapyba Lietuvos bažnyčių architektūroje. Vilnius, 2004, p. 211.
5 VDA perskaityta Algirdo Juozo Pilipavičiaus paskaita: Sienų tapybos restauravimo raida Lietuvoje. Garso įrašas, 2004 11 26.
6 Pinkus S. Dailės kūrinių…, p. 68.
7 Šios bažnyčios (statytos 1729–1756 m., konsekruotos 1756 m.) interjero sienas puošia 1757–1758 m. nežinomo autoriaus tapytos figūrinės ir ornamentinės kompozicijos, kurios buvo restauruotos (?) dar 1919–1928 m. (Klajumienė D. XVIII a. sienų..., p. 244.)
8 1819–1822 m. universiteto architektas K. Podčašinskis sukūrė įspūdingas klasicistines gilių kesonų salės lubas su rozečių ir akanto lapų ornamentu. 1919 m. salę restauravęs Stepono Batoro universiteto profesorius ir tapytojas F. Rusčicas atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą.
9 Drėma V. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vinius, 1997, p. 264.
10 Ten pat.
11 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-01-nepriklausomybes-sasiuviniai-pazinti-issaugoti-nenutyleti/140249
12 Skyrių organizavo E. Leparskas. (Meno kūrinių restauravimas / Sud. R. Kaminskas. Vilnius, 1988, p. 4.).
13 Meno kūrinių restauravimas / Sud. R. Kaminskas. Vilnius, 1988, p. 4.
14 Trečio, šešto ir devinto piliastrų freskas atidengė, restauravo bei iš dalies rekonstravo K. Andziulis, B. Meškauskas, Č. Polonskis, V. Stankevičius, B. Uogintas.
15 Pati tapyba tada nesutvirtinta, tad ateity ją atidengti bus nepaprastai sudėtinga. (Autoriaus pokalbis su restauratorium K. Andziuliu. Kaunas, 2004 10 29. Užrašė G. Kušlys.).
16 Tokius sprendimus, pasak K. Andziulio, tuomet „laimindavę“ kai kurie darbams vadovavę architektai. (Autoriaus pokalbis su restauratoriumi Kęstučiu Andziuliu. Garso įrašas, 2004 10 29).
17 Todėl šie restauruotojai gan greit buvo pakeisti lietuviais. (Autoriaus pokalbis su buvusiu KVAD Restauravimo tarybos pirmininku Romanu Jalovecku. Garso įrašas, 2005 01 11.)
18 Bažnyčia statyta 1408 m., rekonstruota 1679–1688 m., atstatyta po 1748, 1749 m. gaisrų. Vienuolynas statytas 1679–1689 m., atstatytas po 1748, 1749 m. gaisrų. Bažnyčioje ir vienuolyno koridoriuje išlikusi XVIII a. (apie 1756–1770 m.) mišrios technikos, nežinomo autoriaus sienų tapyba: eksterjere – iliuzinė tapyba, interjere (t. y. bažnyčios koridoriaus sienoje, centrinės navos, vienuolių choro, presbiterijos, šoninių navų skliautuose, kupole) kompozicijos – scenų ciklai. 1814 m. bažnyčios kupolo freskos (įrašas kupole) perdažytos. 1898–1899 m. XVIII a. tapyba pertapyta ryškesnėmis spalvomis. 1899 m. taip pat pertapyta ir sienų tapyba vienuolyno I a. koridoriuje. Nuo 1978 m. visus šiuos kūrinius tyrę PRI darbuotojai. (Klajumienė D. XVIII a. sienų…, p. 237.)
19 Šv. Gertrūdos bažnyčioje apie 1985 m. darbavosi freskų restauruotoja ir tyrėja G. Samuolytė.
20 Koplyčioje, statytoje 1765 m., išlikusi (interjere, t. y. sienose) nežinomo autoriaus XVIII a. II p. iliuzinė tapyba ir figūrinės kompozicijos – al fresco technika.
21 1627 m. statytos Šv. Mykolo bažnyčios eksterjerą (t. y. šventoriaus vartus ir pagrindinį bažnyčios fasadą) puošia nežinomo autoriaus XVIII a. II p. (?) Stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas, o XVII a. statytos, po 1737 ir 1748 m. gaisrų, 1748 m. atnaujintos Šv. Kryžiaus bažnyčios eksterjere – nežinomo XVIII a. dailininko nutapytas Stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas.
22 1600–1709, 1715–1722 m. statytos, 1750–1760 m. rekonstruotos Švč. Trejybės bažnyčios vidaus erdvių šoninėse sienose išlikę nežinomo autoriaus iliuzinės tapybos fragmentai.
23 Dėl šios priežasties tinko ir tapybos drėgnumas vietomis siekė iki 41,98 %, oro santykinė drėgmė – apie 100 %, oro temperatūra – +14 °C (o tai yra itin nepalankios sąlygos bet kokio meno kūrinio išlikimui).
24 Žr. Ivanova A. V. Meninis palikimas. VRMTI leidinys, 1977 (32), p. 2.
25 Pradiniai pasiūlymai restauravimo darbų programai ir metodikai sudaryti, konservuojant sieninę tapybą, rastą Vilniaus Paveikslų galerijos (buv. Katedros) rūsyje – kapavietėje. Vilnius, 1985 04 11. Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo (už kurį esu ypač dėkingas J. A. Pilipavičiui).
26 Archeologinių tyrimų metu Vilniaus paveikslų galerijoje rastos sieninės tapybos restauravimo darbų programa ir metodika. Vilnius, 1985 06 20. Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo (už kurį esu ypač dėkingas J. A. Pilipavičiui).
27 Kultūros paveldo apsauga / Sud. J. Bardauskas, V. Karčiauskas. Vilnius, 1997, p. 236.
Autoriaus nuotraukos
Galima pamanyti, kad esu sovietinio laikotarpio entuziastas ir jaučiu nostalgiją į istorijos bedugnę nugarmėjusiai santvarkai. Nieko panašaus. Mano požiūrį geriausiai iliustruoja Umberto Eco mintis, kad privilegijuoto žiūros taško atsisakymas siejasi su kopernikiškąja visatos vizija, galutinai atmetusia geocentrizmą ir visus jo metafizinius priedus, o šiuolaikinis mokslo pasaulis tarsi barokinis statinys ar paveikslas yra toks pasaulis, kur visos dalys turi vienodą vertę ir reikšmę.1 Esu įsitikinęs, jog jei nesiorientuosime istorijoje, nesugebėsime suvokti ir dabarties procesų, jų dėsningumų. Pavyzdžiui: atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo išdraskyta (vadinant daiktus savais vardais) už nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimus ir tvarkybą atsakingų organizacijų (tame tarpe ir mokslinių institutų) sistema. O dabar labai aiškiai matome viso to pasekmes... Kitaip tariant, mūsų dienomis daug rimtų problemų kyla būtent todėl, kad esame pamiršę, kas vyko dar ne itin tolimoje praeityje, ir šita užmarštis bei neišmanymas kelia grėsmę virsti infantiliais sutvėrimais, kurie klaidingai interpretuoja, pasiduoda kitų įtakai ir pan.
Šeštasis dešimtmetis: pirmieji sienų tapybos restauravimo žingsniai
Ankstyviausi žinomi sovietinio laikotarpio sienų tapybos tvarkybos pavyzdžiai – 1957–1959 m. bandymai atnaujinti keletą Vilniaus universiteto Pranciškaus Smuglevičiaus ir Joachimo Lelevelio salių bei Verkių ansamblio rytinių rūmų sienų tapybos kompozicijų, kurie, deja, nebuvo itin sėkmingi – anuometinės paveldo apsaugos institucijos minėtus Vilniaus „Dailės“ kombinato dailininkų darbus įvertino kaip netinkamus ir uždraudė.2 Apie šeštojo dešimtmečio J. Lelevelio salės dekoro restauravimą duomenų šiandien galime rasti ir Vilniaus universiteto internetinėje svetainėje. Ten rašoma, kad tapybą, kurią dar praėjusio amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje atkūrė Jerzy Hoppenas (1891–1969), 1956 m. atnaujino dailininkas Boleslovas Motuza.3
Dar viena nevykusio restauravimo istorija nutiko 1969–1971 m., kuomet sienų tapyba siaubingai nevykusiai buvo atnaujinta Jiezno (Prienų raj.) Šv. Arkangelo Mykolo ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Man yra tekę klausyti paminklosaugos katedros studentams skirtos sienų tapybos restauratorius Juozo Algirdo Pilipavičiaus paskaitos Vilniaus dailės akademijoje, kurioje pranešėjas pasakojo, kaip jis gelbėjo autentišką XVIII a. tapybą, tiksliau, kaip nuo kūrinio paviršiaus šalino jį darkiusius minėtus užtapymus.4 Laimė, šie buvo atlikti panaudojus PVA temperą, tad nusiplovė gana lengvai.5
To dešimtmečio nesėkmių seriją „vainikuoja“ kontroversiškai vertinami Aldonos Onos Kalitytės darbai. Jei tikėsime kritikais, jos vykdytos tapybos paieškos ir konservavimo bandymai Šv. Jonų bažnyčioje (1 il.) ir kituose reikšminguose objektuose buvę nepakankamai dokumentuoti ir technologiškai netobuli, o kai kurie iš po kalkinio dažymo atidengti dideli freskų plotai buvo nesutvirtinti, t. y. ilgiems metams pasmerkti erozijai.6
Kita vertus, A. Kalitytę daugelis vertina kaip talentingą Lietuvos sienų tapybos tvarkybos specialistę, ji minima tarp pirmųjų, kurie mūsų restauravimą priartino prie šiuolaikinio požiūrio, tad priekaištai jos adresu prašosi būti analizuojami, o ne priimami kaip nekvestionuojama tiesa. Ir prie šio klausimo dar žadu grįžti – tuomet, kai šnekėsiu apie aštuntąjį dešimtmetį ir jo realijas.
Septintasis dešimtmetis: situacija gerėja
XX a. septintajame dešimtmetyje vis dar pasitaikydavo neprofesionalių, nekokybiškai atliktų Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbų. Pavyzdžiui, viename iš Vilniaus Stiklių gatvės namų (buv. Antokolskio g. 6 / 8) atidengiant ir restauruojant klijinę sienų tapybą nebuvo subalansuotas patalpų temperatūros ir drėgmės režimas, iš tinko nepašalintos druskos.
Tačiau buvo ir sėkmingesnių praktikų: 1965 m. rekonstruojant Vilniaus buv. vizičių vienuolyno Šv. Jėzaus širdies bažnyčios vidų freskų burėse pašalinti 1865 m. uždažymai7; apie 1966-uosius laikinai atidengtos dvi 1938 m. Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmų (dab. Kauno apskrities viešosios bibliotekos skyrius) interjerus papuošusios, o 1941–1944 m. uždažytos Petro Kalpoko kompozicijos; 1970 m. Vilniaus universiteto Mokslo darbuotojų skaityklos, statytos XVII a. kartu su refektoriumu, salėje atstatytas klasicistinis dekoras – sienos atgavo pirmykštę pilką spalvą.8
Taigi, atrodo, kad situacija pamažu gerėjo. Prie to nemenkai prisidėjo žymusis 1964 m. tarptautinis paminklosaugininkų kongresas „ICOMOS“, vykęs Venecijoje. Nors pirmieji sovietmečio dešimtmečiai Lietuvoje vakarietiškų kultūros paveldo apsaugos idėjoms ir nebuvo labai palanki terpė – žinia, tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui apie jas mūsų krašte net ir kalbėti buvo pavojinga, tačiau ilgainiui, maždaug nuo septintojo dešimtmečio vidurio, mūsų kultūros vertybių restauravime pirmenybė jau teikiama konservavimui, o ne atkūrimui. Ir tai, mano galva, yra nepaprastai svarbu, nes kaip tik tada Lietuvos sienų tapybos restauravime įvyksta reikšmingas lūžis.
Aštuntojo dešimtmečio peripetijos
Jau užsiminiau apie griežtą kritiką, nukreiptą į restauratorę A. Kalitytę. Tiesa, ta kritika užgriuvo ją ne iš karto, o aštuntajame dešimtmetyje, t. y. prabėgus tam tikram laikui po atliktų darbų. Tos kritikos savotiška akumuliuojančia jėga tapo žinomas paminklosaugininkas Vladas Drėma. Jis aštuntojo dešimtmečio pabaigoje rašydamas apie Švč. Marijos Paguodos (Šv. Stanislovo Kostkos) koplyčios freskų restauravimo kokybę savo nuomonės nevyniojo į vatą: „Šiam darbui Kultūros ministerija ruošėsi – pasiuntė į Maskvos restauracines dirbtuves keleriems metams pasimokyti tapytoją A. Kalitytę, paskui – dar metams stažuotis į Lenkijos dirbtuves. Atrodo, freskoms restauruoti buvo paruošta profesionali restauruotoja. Darbą pradėjo nuo uždažytų freskų paieškų. Kadangi jai stigo dokumentinės informacijos – kur ir kada spėjamos freskos buvo tapytos, tai ir paieškos nebuvo sėkmingos, kol neužklydo į skliautus. Pasirinko uždavinį – nuvalyti ir restauruoti Marijos Paguodos koplyčios kupolo tapybą, tačiau pradėjo ne nuo opiausios vietos, kur dėl perdrėkusio mūro kalkių sluoksnis su tapyba atsiskyrė nuo sienos ir lukštenosi – grėsė nubyrėti. Tą vietą tereikėjo užkonservuoti […]. Penkiolika metų dirbusi šioje koplyčioje, restauruotoja nesiryžo tos vietos liesti, kolei kalkių sluoksnis su tapyba savaime nubyrėjo ir taip sunyko daugiau negu vienas kvadratinis metras tapybos.“9 V. Drėma dar piktinosi, jog su šia restauruotoja daug vargo turėjusi prie Restauravimo tresto veikusi nuolatinė komisija restauruotiems darbams priimti (architektas R. Jaloveckas, dailės istorikai S. Pinkus ir V. Drėma): iš A. Kalitytės nebuvo galima išreikalauti restauravimo darbų dokumentacijos, t. y. defektinio freskos aprašymo, restauravimo darbų programos ir metodikos, atliktų darbų ataskaitos. Per 15 metų A. Kalitytė tesugebėjusi restauruoti vos trečdalį koplyčios kupolo freskų, o J. A. Pilipavičius – kitas nuolatinis freskų restauruotojas Šv. Jonų bažnyčioje – buvęs už ją nepalyginamai stropesnis. Taigi, anot V. Drėmos, A. Kalitytės darbas buvęs paviršutiniškas, nesistemingas ir aplaidus.10
Be jokios abejonės, šių V. Drėmos kaltinimų negalima lengva ranka atmesti – jie gana svarūs ir rimti. Antra vertus, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, kai kurios šios istorijos detalės atrodo keistokos ir suteikia peno pamąstymams. Pavyzdžiui, kad ir ši V. Drėmos retorika, kurią matau jo rašytame (37 mašinraščio puslapių apimties) atvirame laiške LKP CK ideologijos reikalų sekretoriui Lionginui Šepečiui, kuriame šalia kaltinimų dėl minėtos Jiezno bažnyčios tapybos sudarkymo rasime žaibų ir A. Kalitytės adresu, cituoju: „Viena tokių restauratorių grupė, vadovaujama tokio Žilio, 1971 m. sugadino Jiezno bažnyčios vertingas XVIII a. italų meistrų tapytas freskas. [...] Be šios grupės, privačia bažnytinių paveikslų restauracija su Paminklų apsaugos valdybos licencija vertėsi restauratorės A. Kalitytė ir E. Šmigelskaitė. Jos turėjo tam tikras kvalifikacijas, bet joms stigo sąžiningumo ir meninės kultūros. [...] jos vertėsi privačia praktika, dosniai atlyginama ir nekontroliuojama.“ Aišku, čia pat pateikta ir svaresnių argumentų: „Jos daugelį vertingų bažnytinių paveikslų nuvertino be atodairos juos pertapydamos, keisdamos jų koloritą, o kartais ir deformuodavo originalų piešinį.“11
Pastarajame V. Drėmos tekste akį rėžia žodžių junginys „privati praktika“. Sovietmečiu, jei kas nepamena, privati praktika tiesiogiai tapatinta su nelegalia ekonomine veikla; ji, anot to meto santvarkos prievaizdų, buvo kone ideologinis nuodas, buržuazinio gyvenimo būdo apraiška... Kyla įtarimas, jog šioje istorijoje galėjo veikti asmeniškumai arba tarnybinė konkurencija.
Svarbu prisiminti, kad kalbama apie dailininkę bei tyrėją, kuri 1967–1970 m. keliolikoje paminklų vykdė sienų tapybos paieškas ir aktyviai dalyvavo ankstyvojo etapo konservavimo-restauravimo darbuose Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje (1 il.). Kitaip tariant, A. Kalitytė buvo tarp tų pirmųjų, kurie darbavosi labai reikšminguose septintojo dešimtmečio sienų tapybos restauravimo darbuose. Taigi mane apnikusios abejonės – kuo šiuo atveju tikėti? Juolab jog, tiesą pasakius, niekada ir niekur nesu matęs bent dalį V. Drėmos žodžius pagrindžiančių įrodymų – dokumentų, fotorafijų ar kt. Gal tie įrodymai egzistuoja, tik yra įslaptinti, užrakinti po keliais užraktais?Šiaip ar taip, ši kritikos banga nenubraukia esminio fakto: XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėti ir keliolika metų trukę Šv. Jonų bažnyčios sienų tapybos tvarkybos darbai tapo tikru „restauravimo universitetu“ daugeliui aptariamos srities Lietuvos specialistų. Ir A. Kalitytės indėlis čia didžiulis – būtent ji buvo tarp tų pirmųjų, kurie mūsų sienų tapybos restauravime inicijavo permainas ir kovojo už europinį-vakarietišką požiūrį. Derėtų nepamiršti ir to, jog tai buvo Lietuvos sienų tapybos restauravimo išbandymų, o kartu ir virsmo į naują požiūrį metas. Tad natūralu, kad slystelėjimų buvo neįmanoma išvengti.
Aštuntasis-devintasis dešimtmetis: organizacinės reformos, proveržis ir įsimintiniausi sienų tapybos restauravimo darbai
XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tarsi atsižvelgiant į ankstesniųjų metų monumentaliosios tapybos restauravimo klaidas bei nesėkmes, valdžios kabinetuose gimsta sprendimas įgyvendinti tokias organizacines ir struktūrines reformas, kurios turėtų garantuoti sienų tapybos paveldo tvarkybos darbų kokybę, tačiau tuo pat metu leistų kooperuoti, sutelkti įvairių sričių specialistų pajėgas ir taip optimaliai išnaudoti turimą mokslinį potencialą bei perimti kitų šalių – tame tarpe ir Vakarų – patirtis.
Todėl, 1972 m. kovo 27 d. nutarimu, Paminklų restauravimo valdyba įkuria Dailės kūrinių restauravimo skyrių, kitaip dar vadinamą Dailės darbų aikštele, kur, šalia kitų, suburiami ir sieninės tapybos restauratoriai.12 Kiek vėliau, 1975 m., Paminklų restauravimo valdyba pertvarkyta į Paminklų restauravimo trestą, o minėtas Dailės kūrinių restauravimo skyrius reorganizuotas į Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto Dailės kūrinių aikštelę. Šiame specializuotame dailės restauravimo padalinyje tada dirbo trylika dailininkų, iš kurių aštuoni buvo Vilniaus dailės instituto absolventai, siųsti tobulintis tiek į Maskvos, Vladimiro, Kijevo dailės restauravimo dirbtuves, tiek ir į Lenkijos, Čekoslovakijos ar Rytų Vokietijos restauravimo centrus. Beje, tuo metu sienų tapybos restauratoriams ėmė talkinti dar ir dailės istorikai bei darbų kokybę ypač pagerinę chemikai – M. Kaminskienės vadovaujami Paminklų konservavimo instituto chemikai-technologai.13
Šios aštuntojo dešimtmečio permainos iškėlė būrį itin ryškių sienų tapybos restauravimo talentų: Kęstutis Andziulis, Gražina Samuolytė, Povilas Kuodis, Bronius Uogintas, Bronius Meškauskas, Juozas Algirdas Pilipavičius ir kt. dirbo kone visose, neskaitant transfero, sienų tapybos konservavimo ir restauravimo operacijas. O tai byloja apie jų meistrystę ir amato išmanymą.
Šie pokyčiai, be jokios abejonės, neatsirado iš niekur, juos iniciavo minėtoji Venecijos chartija. Jos dėka Lietuvoje pradėta suvokti, kad restauravimas baigiasi ten, kur prasideda hipotezės – europietiškai suvoktos, šiuolaikišos paminklosaugos nuostatos nustūmė gajų romantinį požiūrį į tolimus užribius. Tai itin reikšmingas vyksmas, ženklinantis svarbaus ir ilgalaikio proceso pradžią, nes, pirma, jo dėka mūsų restauravimas palaipsniui tampa neįsivaizduojamas be mokslinio požiūrio, antra, kaip tik dėl šių permainų įvyko pats tikriausias sienų tapybos restauravimo proveržis, lūžio momentas. Taigi Lietuvos sienų tapybos tvarkybai čia aptariamas laikotarpis yra labai svarbus ir netgi reformatoriškas.
Tai įrodo ir to meto restauracijos darbai: 1971–1973 m. vėl buvo restauruota Vilniaus buv. karmelitų (basųjų) Šv. Teresės bažnyčios sienų tapyba – tada čia dirbo ir lenkų restauruotoja Danuta Stankiewicz (2, 3 il.); 1973 m. atidengti ir konservuoti freskų fragmentai Vilniaus dailės instituto profesoriume; 1974 m. atlikta įvairių objektų tvarkybos darbų: pradėta restauruoti-konservuoti Pažaislio architektūros ansamblio sienų tapyba, Vilniaus Bernardinų bažnyčios vakarinio frontono nišos (4 il.) ir Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salės plafono kompozicijos, beveik tuo pat metu inicijuoti ir reikšmingesni sienų tapybos paieškų, tyrimo, konservavimo, restauravimo darbai Vilniaus gyvenamuose namuose Antokolskio g. (dab. Stiklių g.) Nr. 6 / 8 ir Nr. 8.; 1976–1977 m. B. Uogintas ir A. J. Pilipavičius atidengė, konservavo ir restauravo XV a. statytos Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos apsidės eksterjero sieną puošiantį XVIII a. paveikslą „Nukryžiuotasis“, kuris buvo uždažytas dar XIX a. pab.
Vilniaus universitete, greta jau anksčiau minėtų, atlikta ir kitų dėmesio vertų sienų tapybos tvarkybos darbų: 1977–1979 m., ant pietinio korpuso fasado atradus universiteto steigėjų, mecenatų ir valstybės valdovų portretus, t. y. XVIII a. pr. al secco technika tapytas freskas, atidengta šeštojo piliastro freska, kurioje pavaizduotas Vilniaus universiteto auklėtinis ir mecenatas, LDK didysis etmonas, Žemaitijos seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius; 1978–1979 m. buvo atnaujinama bei restauruojama ir P. Smuglevičiaus salės galinių sienų, langų angokraščių puošyba: ši profesoriaus P. Smuglevičiaus polichromija labai vertinga, vienintelė išlikusi Lietuvoje, panašūs tapytojo kūriniai Vilniaus katedroje ar Verkių rūmuose dingę be pėdsakų (beje, šios salės klasicistinį dekorą dar 1929 m. atkūrė žinomas dailininkas ir restauratorius Jerzy Hoppenas); 1979 m. vasarą atidengta Steponą Batorą, Stanislovą Augustą ir kt. žymius istorinius veikėjus vaizduojanti pietinio korpuso fasado piliastrų sienų tapyba14; tiesa, po to dalis šių portretų buvo vėl uždažyti – ir dar kalkėmis su kazeinu, t. y., anot K. Andziulio, pačiu „kiečiausiu“ mišiniu.15 Beje, 1978–1979 m. buvo pakartotinai restauruota P. Smuglevičiaus salės puošyba. Kodėl to prireikė?.. Įtariu, kad čia būta romantinio restauravimo reliktų, taigi teko rūpintis jų šalinimu.
Nors aštuntojo dešimtmečio Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbų sąrašas ir atrodo neblogai, tačiau būta ir „šaukšto deguto medaus statinėje“. Pavyzdžiui, dešimtmečio viduryje Lietuvos sienų tapybos konservavimo ir restauravimo nesėkmių sąrašas pasipildo statistiką gadinančiu Bernardinų bažnyčios vakarinio frontono nišoje K. Rusecko tempera nutapyto „Nukryžiuotojo“ restauravimu: neilgai trukus po konservavimo-restauravimo darbų pabaigos išbluko kūrinio spalvos. Matyt, buvo naudoti aplinkos poveikiui neatsparūs pigmentai. Kitas kone barbariškas atvejis – Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje: elektros instaliaciją tiesę darbininkai sunaikino šios bažnyčios Marijos Paguodos koplyčios freskų fragmentus.16 Vienu metu šioje bažnyčioje skliautų polichromiją restauravo jauni specialistai iš Lenkijos, kurie irgi neturėję pakankamų kvalifikacijų.17
Įžengus į devintąjį dešimtmetį, Lietuvos sienų tapybos tvarkybos darbų apimtys nesumažėjo. Štai 1982 m. Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios bažnyčioje18 restauruotas centrinės navos skliautas, taip pat atnaujintos ir kompozicijos virš įėjimų į šonines navas; 1983 m. dar restauruota ir tos pačios bažnyčios kupolo tapyba; 1983 m. Kaune restauruota Viešosios bibliotekos (buv. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai) interjerą puošianti Petro Kalpoko (1938) kompozicija „Darbas“ (4x3 m) ir Šv. Gertrūdos bažnyčios polichromija19; apie 1985 m. Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje (dab. Techninė biblioteka, skaityklos salė, I ir II a. koridoriai, laiptinė) restauruota XVI–XIX a. sienų tapyba (5 il.).
Freskos tada restauruotos taip pat ir Vilniaus buv. bernardinų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolyno koplyčioje20, buv. bernardinų vienuolyno Šv. Mykolo ir buv. bonifratrų vienuolyno Šv. Kryžiaus bažnyčiose21; polichromijų tyrimai darbai atlikti ir Vilniaus buv. trinitorių (Trinapolio) Švč. Trejybės bažnyčioje22.
Apie Pažaislio kamaldulių vienuolyno ir Vilniaus arkikatedros senosios koplyčios kriptos – dviejų nepaprastai reikšmingų mūsų šalies paveldo paminklų – freskų restauravimą, be abejo, būtų galima kalbėti daug ir ilgai. Apie tai ne kartą esu rašęs, tad šioje vietoje apsiribosiu tik keleto svarbesnių aspektų išryškinimu.
Darbai Pažaislio vienuolyne vyko itin ilgai: pradedant 1976 m., kuomet imtasi restauruoti Šventųjų vartų vidaus erdvių freskas, skirtas šv. Romualdo ir šv. Benedikto pagarbinimui, ir baigiant paskutiniaisiais devintojo dešimtmečio metais – nuo 1989 iki 1991 m. dėl žinomų politinių-ekonominių aplinkybių, darbai vienuolyne jau nevyko ir restauratorių čia nebuvo. Šioje restauravimo epopėjoje būta visko: ir pirmųjų Lietuvoje mikologinių tyrimų (vienuolyno refektoriuje, 1977 m.), ir milžiniškų darbų apimčių, ir dešimtmečius stovinčių pastolių, ir klaidų (palyginus, ne itin reikšmingų), ir aukščiausio lygio (nei kiek neperdedant) konservavimo-restauravimo darbų... Tai yra vienas iš svarbiausių ir išskirtinių Pažaislio kamaldulių vienuolyno freskų tvarkybos darbų bruožų.
Vilniaus arkikatedros kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ konservavimas-restauravimas labai įsimintinas būtent dėl to, kad čia vykdyti darbai buvo labai komplikuoti ir sudėtingi, pareikalavę netradicinių, novatoriškų, kompleksiškų bei kardinalių sprendimų. Štai dar keletas faktų: XIV a. pabaiga–XV a. pradžia datuojama ir 1985 m. archeologinių tyrimų dėka surasta freska kaip ir visa kapavietė dėl didžiulės drėgmės buvo tiesiog apverktinos būklės, t. y. maždaug 4 m gylyje, mūro – kūrinio pagrindo – apatinė dalis (apie 60 cm) buvo nuolat apsemta gruntinio vandens23. Tuometinėje SSRS patikrintų ir aprobuotų priemonių padidinto drėgnumo tinko pagrindui ir dažų sluoksniui sutvirtinti nebuvo.24 Tad, ieškant išeičių, teko žengti nepramintais takais – teikti nuosavus originalius siūlymus. Taip gimė Vilniaus arkikatedros senosios koplyčios kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ restauravimo darbų programa ir metodika, kurių pagrindu numatyta šį kūrinį konservuoti ir, normalizavus drėgmės režimą, sutvirtinti jo tinko pagrindą bei tapybinį sluoksnį.25
Šie „Nukryžiavimo“ tvarkybos darbai vyko pakankamai sklandžiai, nors ir egzistavo grėsmė, kad atsiknios ar išbluks dažų sluoksnis, atsiras pelėsis, susidarys druskų kristalai ar pakartotinai susiformuos karbonizacijos plėvelė etc. Ši gotikos laikotarpio freska buvo sėkmingai konservuota-restauruota ir ja galime grožėtis iki šiol – beje, apie darbų kruopštumą ir pagarbą autentui byloja jau tai, kad darbo technologiniuose procesuose naudotas mikroskopas ir kūrinys valytas vata apvyniotu degtuku...26
Taigi Lietuvoje sienų tapybos paveldu susirūpinta šeštajame dešimtmetyje. Tiesa, geras intencijas neretai lydėjo nesėkmės ir klaidos; juolab jog tuo metu dar nebuvo atsikratyta ir romantinio restauravimo tradicijų. Šiuolaikiškas, europietiškomis paminklosaugos tradicijomis paremtas požiūris į meno vertybių restauravimą Lietuvoje įžengė maždaug septintojo dešimtmečio viduryje. Aštuntajame bei devintajame dešimtmečiais jis tapo dominuojančiu – restauravimas ėmė remtis kertiniu Venecijos chartijos principu, teigiančiu, jog paminkle kiekvienos epochos kultūrinis palikimas turi būti gerbiamas, o stiliaus vientisumas nėra tas tikslas, kurio siekiama restauravimu.27 Štai ir minėtoje Šv. Dvasios bažnyčioje, vienoje iš kupolo sąramų šalinant užtapymus buvo nuspręsta palikti XIX a. tapybinio sluoksnio fragmentą, nes tai epochos ženklas ir istorijos dokumentas, pirmenybė teikta konservavimui. Antrojoje sovietmečio pusėje pradėti taikyti moksliniai tyrimo metodai, o devintajame dešimtmetyje susikūrė cheminių-biologinių tyrimų laboratorija. Socializmo epochai artėjant link saulėlydžio paminklosauga sulaukė ir pavyzdinių sienų tapybos tvarkybos darbų: Vilniaus arkikatedros kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ konservavimas-restauravimas, Pažaislio kamaldulių vienuolyno paveldo restauravimas. O kova tarp romantinio ir europietiškojo požiūrių į restauravimą nesibaigė iki šiol. Pastarojo pergalė net ir mūsų dienomis yra tik siekiamybė.
1 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p. 78.
2 Pinkus S. Dailės kūrinių restauravimo problemos // Istorijos ir kultūros tyrimas ir restauravimas Lietuvos TSR 1976–1980 m. Vilnius, 1980, p. 68.
3 http://www.eparodos.mb.vu.lt/kiemeliai/vu/biblioteka/infolt.html#lelev.
4 Dalia Klajumienė savo monografijoje mini, jog Jiezno bažnyčios sienų tapybą tada taip atnaujino E. Žilys. Žr. Klajumienė D. XVIII a. sienų tapyba Lietuvos bažnyčių architektūroje. Vilnius, 2004, p. 211.
5 VDA perskaityta Algirdo Juozo Pilipavičiaus paskaita: Sienų tapybos restauravimo raida Lietuvoje. Garso įrašas, 2004 11 26.
6 Pinkus S. Dailės kūrinių…, p. 68.
7 Šios bažnyčios (statytos 1729–1756 m., konsekruotos 1756 m.) interjero sienas puošia 1757–1758 m. nežinomo autoriaus tapytos figūrinės ir ornamentinės kompozicijos, kurios buvo restauruotos (?) dar 1919–1928 m. (Klajumienė D. XVIII a. sienų..., p. 244.)
8 1819–1822 m. universiteto architektas K. Podčašinskis sukūrė įspūdingas klasicistines gilių kesonų salės lubas su rozečių ir akanto lapų ornamentu. 1919 m. salę restauravęs Stepono Batoro universiteto profesorius ir tapytojas F. Rusčicas atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą.
9 Drėma V. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vinius, 1997, p. 264.
10 Ten pat.
11 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-01-nepriklausomybes-sasiuviniai-pazinti-issaugoti-nenutyleti/140249
12 Skyrių organizavo E. Leparskas. (Meno kūrinių restauravimas / Sud. R. Kaminskas. Vilnius, 1988, p. 4.).
13 Meno kūrinių restauravimas / Sud. R. Kaminskas. Vilnius, 1988, p. 4.
14 Trečio, šešto ir devinto piliastrų freskas atidengė, restauravo bei iš dalies rekonstravo K. Andziulis, B. Meškauskas, Č. Polonskis, V. Stankevičius, B. Uogintas.
15 Pati tapyba tada nesutvirtinta, tad ateity ją atidengti bus nepaprastai sudėtinga. (Autoriaus pokalbis su restauratorium K. Andziuliu. Kaunas, 2004 10 29. Užrašė G. Kušlys.).
16 Tokius sprendimus, pasak K. Andziulio, tuomet „laimindavę“ kai kurie darbams vadovavę architektai. (Autoriaus pokalbis su restauratoriumi Kęstučiu Andziuliu. Garso įrašas, 2004 10 29).
17 Todėl šie restauruotojai gan greit buvo pakeisti lietuviais. (Autoriaus pokalbis su buvusiu KVAD Restauravimo tarybos pirmininku Romanu Jalovecku. Garso įrašas, 2005 01 11.)
18 Bažnyčia statyta 1408 m., rekonstruota 1679–1688 m., atstatyta po 1748, 1749 m. gaisrų. Vienuolynas statytas 1679–1689 m., atstatytas po 1748, 1749 m. gaisrų. Bažnyčioje ir vienuolyno koridoriuje išlikusi XVIII a. (apie 1756–1770 m.) mišrios technikos, nežinomo autoriaus sienų tapyba: eksterjere – iliuzinė tapyba, interjere (t. y. bažnyčios koridoriaus sienoje, centrinės navos, vienuolių choro, presbiterijos, šoninių navų skliautuose, kupole) kompozicijos – scenų ciklai. 1814 m. bažnyčios kupolo freskos (įrašas kupole) perdažytos. 1898–1899 m. XVIII a. tapyba pertapyta ryškesnėmis spalvomis. 1899 m. taip pat pertapyta ir sienų tapyba vienuolyno I a. koridoriuje. Nuo 1978 m. visus šiuos kūrinius tyrę PRI darbuotojai. (Klajumienė D. XVIII a. sienų…, p. 237.)
19 Šv. Gertrūdos bažnyčioje apie 1985 m. darbavosi freskų restauruotoja ir tyrėja G. Samuolytė.
20 Koplyčioje, statytoje 1765 m., išlikusi (interjere, t. y. sienose) nežinomo autoriaus XVIII a. II p. iliuzinė tapyba ir figūrinės kompozicijos – al fresco technika.
21 1627 m. statytos Šv. Mykolo bažnyčios eksterjerą (t. y. šventoriaus vartus ir pagrindinį bažnyčios fasadą) puošia nežinomo autoriaus XVIII a. II p. (?) Stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas, o XVII a. statytos, po 1737 ir 1748 m. gaisrų, 1748 m. atnaujintos Šv. Kryžiaus bažnyčios eksterjere – nežinomo XVIII a. dailininko nutapytas Stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas.
22 1600–1709, 1715–1722 m. statytos, 1750–1760 m. rekonstruotos Švč. Trejybės bažnyčios vidaus erdvių šoninėse sienose išlikę nežinomo autoriaus iliuzinės tapybos fragmentai.
23 Dėl šios priežasties tinko ir tapybos drėgnumas vietomis siekė iki 41,98 %, oro santykinė drėgmė – apie 100 %, oro temperatūra – +14 °C (o tai yra itin nepalankios sąlygos bet kokio meno kūrinio išlikimui).
24 Žr. Ivanova A. V. Meninis palikimas. VRMTI leidinys, 1977 (32), p. 2.
25 Pradiniai pasiūlymai restauravimo darbų programai ir metodikai sudaryti, konservuojant sieninę tapybą, rastą Vilniaus Paveikslų galerijos (buv. Katedros) rūsyje – kapavietėje. Vilnius, 1985 04 11. Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo (už kurį esu ypač dėkingas J. A. Pilipavičiui).
26 Archeologinių tyrimų metu Vilniaus paveikslų galerijoje rastos sieninės tapybos restauravimo darbų programa ir metodika. Vilnius, 1985 06 20. Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo (už kurį esu ypač dėkingas J. A. Pilipavičiui).
27 Kultūros paveldo apsauga / Sud. J. Bardauskas, V. Karčiauskas. Vilnius, 1997, p. 236.
Autoriaus nuotraukos
Iliustracijų sąrašas
- Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Švč. Marijos Paguodos (Šv. Stanislovo Kostkos) koplyčios freskos, 2005 m.
- Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios skliautų tapyba, 2005 m.
- Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios skliautų tapyba, 2005 m.
- Vilniaus Bernardinų bažnyčios vakarinio frontono nišos sienų tapybos paveikslas – Kanuto Rusecko tempera tapytas „Nukryžiuotasis“, 2005 m.
- Techninės bibliotekos, įsikūrusios Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje, skaityklos salės XIX a. skliautų tapyba, restauruota apie 1985 m., 2005 m.
RSS Feed
