Dailė, 2005/1, p. 93–95.
Jei nepaisydami laiko tėkmės bandytumėme save įsivaizduoti tarpukario, tiksliau – 1918 m. pasauliui pasiskelbusios savarankiškos Lietuvos Respublikos gyventojais, pamatytumėme išties įdomų ir intriguojantį kultūrinio gyvenimo vaizdą, kai, kintant vertybių sistemai, vis akivaizdesnis tampa modernaus europietiškumo siekis, o Kaune, bene iki trečiojo dešimtmečio vidurio išsaugojusiame visus atkampaus Rusijos imperijos gubernijos centro požymius, palaipsniui įsitvirtina tai, ką šiandien priskiriame art deco, kas Europoje ar JAV kažkada buvo vadinama Chanel ar Poiret, dangoraižių, Niujorko arba džiazo stiliumi ir kartais, labai apibendrintai, – modernizmui.
Ar galima teigti, kad Stasys Ušinskas buvo tarp tų art deco kūrėjų, kuriems imponavo propaguota „grynos“, apvalytos nuo ornamento formos idėja, ar jis buvo tarp tų, kurie perėmę kubizmo, konstruktyvizmo, futurizmo stilizacijos principus, kūrė specifinį paviršiaus dekoravimo būdą, kai zigzagai, rombai, laužytos strėlės, įsivyravo ornamente, o „laiko dvasios“ atributai – technikos ir didmiesčių gyvenimo motyvai – reiškė novatoriškas orientacijas?
Kai kurie amžininkai Ušinsko kūrinius, beje, priskyrė ekspresionizmui (Vytautas Bičiūnas), kiti įžvelgė juose kubizmo ar konstruktyvizmo bruožų – Fernand’o Leger stilistikos įtaką (Justinas Vienožinskis), treti siejo juos su Pablo Picasso daile (Halina Kairiūkštytė-Jacinienė)ii. Tačiau iš tiesų šio meistro, gebėjusio visas raiškos priemones pajungti savo plastinio sumanymo įgyvendinimui, išsiskyrusio polinkiu eksperimentuoti ir išbandyti vis naujas medžiagas, maniera, anot Jono Veisbarto, mažai ką turi bendra su tikraisiais kubizmo stilistikos principais: „Jo darbas, gilia meniška revoliucine prasme, nėra kubistiškas. Jam iš kubizmo nebeliko kubiškojo grynumo ir jėgos; liko tik kampai ir gabalėliai“iii.
Pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, tai bene vienintelis Lietuvos dailininkas, bandęs į klasikinį graikų ar net babiloniečių meną pasižiūrėti pro „geležies ir betono“ prizmę: jo kūrinių (pvz., „Mauduolių“), nors išoriškai ir skirtingų, stilizacijos principai analogiški tiems, kuriuos išpopuliarino 1925 m. Paryžiuje vykusi Tarptautinė šiuolaikinės dekoratyvinės ir pramoninės dailės paroda (Exposition Internationale des Arts Decoratifs et Industriels Modernes) iv.
Šiaip ar taip, pats dailininkas teigė, kad jo darbuose vyrauja architektūrinis elementas, o ir J. Vienožinskis, vertindamas pirmąją jo parodą, rašė: „Ušinskio žmogus yra konstrukcija, socialinių ir politinių sąlygų sukurtoji mašina, kuri gyvena taip pat sumechanintoje gamtoje“ v.
......
Ta pačia proga pažymėsiu, jog būtų išties keista ir tiesiog neįtikėtina, jei 1931 m. jaunas, iš Paryžiaus tik grįžęs, nepaprasta kūrybine energija trykštantis ir niekam nežinomas Stasys Ušinskas nebūtų bandęs aktyviai įsijungti į krašto meninius procesus, kai dailininkai ėmė burtis į grupes, rengti pirmąsias savo parodas, kai Kauno kultūrinis gyvenimas pradėjo skaidytis į aiškesnes idėjines stovyklas ir subrendo nauja plastinio meno kūrėjų karta, jautusi stiprų norą atsiriboti nuo pirmtakų principųvi.
1931-ųjų rudenį buvusiose Vinco Kudirkos skaityklos patalpose (Laisvės al. 48) jis pateikia iš Paryžiaus parsigabentą savo paveikslų kolekciją – eksponuoja ne tik tapybos, bet ir scenografijos darbus, o jau 1932-aisiais kartu su Adolfu Valeška, Mečislovu Bulaka, Jokūbu Kazlausku, Maksu Bandu ir kitais dalyvauja žydų tapytojo Neemijos Arbitblato įsteigtos privačios Kauno dailės galerijos pirmojoje parodoje, vykusioje Nepriklausomybės aikštėje 3-iuoju numeriu pažymėtame pastate.
Laikinosios sostinės publiką ypač stebino paveikslai, kuriuose akį rėžia moderniąją epochą ir mašininę kultūrą įkūnijantys, mechanizmus primenantys žmonių ir daiktų atvaizdai, unifikuotos ir stilizuotos formos (pvz., „Maudyklėje“ (1932) ar „Pirtyje“ (1930) ženkliai modifikuotas moters kūnas tampa tik pretekstu formai kurti). Neįprasta žiūrovams ir šių darbų technika bei naudotos medžiagos: auksuoto ir sidabruoto popieriaus aplikacijos, dažytų avižų pelai, žvirgždas ir pan.
......
Analogiškais principais, beje, Ušinskas remiasi ir kurdamas scenovaizdžius. Šis novatorius vienas pirmųjų scenoje išdėstomiems „tikriems daiktams“ ar iliuzoriškai tapytoms dekoracijoms priešpriešina sceninę architektūrą, t. y. modernią konstrukciją. Jo monumentalūs pastatymai „Makbeto“, „Dvyliktosios nakties“ ar „Kornevilio varpų“ scenovaizdžiai susilaukia net ir tarptautinio pripažinimo.
Ir vis dėlto, mano nuomone, įdomiausia tai, kad Ušinskas, natūraliai išsiugdęs bei išsaugojęs tautiniu savitumu neribojamo meno sampratą, domėjęsis pačiomis įvairiausiomis meninės kūrybos formomis, kūręs puošniomis ornamentinėmis detalėmis ir preciziškumu išsiskiriančius netradicinius bei griežtus tapybos darbus, įvairiausių siužetų vitražus, scenovaizdžius, plakatus, knygų iliustracijas, dramos ar operos spektaklių kostiumus, taip pat reiškėsi ir kaip lėlių teatro ar net animacinių filmų dailininkas.
Dar 1924 m. studijuodamas Paryžiuje jis pradėjo domėtis marionečių teatru. Dailininkas tiesiog sužavi savo mokytojo Fernand’o Leger filme „Mechaninis baletas“ matytais judančiais daiktais, jų ritmu. Vėliau idėjų semiasi ir tradicijomis turtingame Rytų (kinų bei japonų) lėlių teatro mene. Kol galiausiai, kaip ir dauguma to meto žmonių pakerėtas Disney’aus „Peliuku Mikiu“, 1936 m. išsiruošia į JAV.
Neką mažiau prasmingos Ušinskui ir čekų J. Skupos lėlių teatro gastrolių 1934 m. Lietuvoje pamokos, atgaivinusios seną svajonę ir paskatinusios kurti neįprastų plastinių formų, hiperbolizuotų veido bruožų ir net kiek siurrealistines marionetes „Silvestrui Dūdelei“ – spektakliui, kurio premjera įvyko 1936 m.vii
Kai 1937-aisiais dailininkas, įsitikinęs, kad „lėlių teatrui tinka tik groteskas ir netgi karikatūros įvaizdžiai“, Amerikoje kuria marionetės Brodvėjaus lėlių teatrui ir dekoraciją būsimam savo filmui, jo papjė mašė technika atliktos lėlės kartu su scenografijos darbais eksponuojamos Paryžiaus pasaulinėje parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“. Tik pagalvokite, čia dailininkas susilaukia neįtikėtino pripažinimo: už Balio Dvariono baleto „Piršlybos“ scenografiją ir kino filmo „Storulio sapnas“ marionetes jis apdovanojamas aukso bei sidabro medaliais.
Bet tai dar ne viskas. Kitais metais, sukūręs pirmąjį lietuvišką garsinį marionečių filmą – komediją „Storulio sapnas“, Ušinskas tiesiog išgarsėja. 1939 m. Lietuvos spauda, cituodama JAV leidžiamą Vienybę, praneša, kad į Ameriką atvyko dail. Ušinskis, kuris su savimi atsigabeno Kaune žurnalistams demonstruotą lėlių filmą „Storulio sapnas“. Beje, čia pat pateikiama ir daugiau naujienų, pvz., kad minėtas filmas demonstruotas Brukline susirinkusiems lietuviams, kad dailininkas savo pagamintas lėles užpatentavęs tiek Lietuvoje, tiek JAV ir buvo užsimojęs savo marionetėmis sudominti net Holivudo filmų gamintojus, kad ketinęs jei ne pats ten pasilikti, tai bent už gerą kainą parduoti savo „menišką išradimą“ viii.
Po sėkmingos „Storulio sapno“ demonstracijos Niujorko pasaulinėje parodoje dailininkui užsakoma pagal H. K. Anderseno pasaką „Lakštingala“ sukurti naują lėlių filmą. Deja, pradėtą darbą, nupiešus vos penkis eskizus, sustabdo Antrasis pasaulinis karas.
Bet grįžkime į 1938-uosius, kai Lietuvos žinios pasakoja skaitytojams apie Ušinsko pusmečio pobūvį Niujorke, į kurį kurti dekoracijų švedų dramaturgo Augusto Strindbergo spektakliui „Vestuvinis vainikas“ dailininkas vyksta pakviestas buvusio Valstybės teatro direktoriaus bei režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko. Lietuvos žinios teigia, jog Ušinskui „Vestuvinis vainikas“ atrodo tiesiog monumentalus, aukštos meninės vertės veikalas, kiek panašus į Gerhardo Hauptmanno „Paskendusį Varpą“, „su simbolinėm ir mistinėm priemaišom“, ir džiaugiasi, kad pakeliui į JAV dailininkui pavyko užsukti į Švediją ir Stokholmo muziejuose pamatyti Strindbergo veikalų dekoracijasix.
Ir už Atlanto Stasys Ušinskas aktyviai domisi įvairiausiomis meninės saviraiškos formomis. Brodvėjuje nuskambėjus „Vestuvinio vainiko“ premjerai, kuriai pasiruošti negailėta nei laiko, nei energijos (per kelis mėnesius sukurta net apie penkiasdešimt dekoracijų ir kostiumų eskizų, padirbintos dvi spektaklyje dvasias turėsiančias vaidinti marionetės), atsiliepta ir į airių režisieriaus M. Hunterio pasiūlymą Nikolajaus Rericho muziejaus teatre statomai antikinei tragedijai „Trojos moterys“ sukurti kostiumus, kuriais, be kita ko, perteiktų tuomet visiems rūpėjusio Ispanijos pilietinio karo realijas. Laisvu laiku tyrinėtas marionečių klausimas Amerikoje: jos čia, anot lietuvių dailininko, nepaprastai populiarios, nors ir neaukšto meninio lygio – dažniausiai naudojamos kaip mokymo priemonė.
Prieš pat išvykstant iš Niujorko, 1938 m. gruodžio 21 d. Madison Avenue 41 esančioje Rogers Gallery atidaroma Stasio Ušinsko kūrinių paroda, kuri, beje, pavesta tvarkyti galerijos menedžeriui Menkinui. „Dekoratyvinio pobūdžio“ kolekcijoje eksponuojma daugybė darbų: Valstybės teatre statytų „Kornevilio Varpų“ dekoracijų eskizai, maketai, kostiumų eskizai bei marionečių (dar vadintų motional sculptures) fotografijos. Grįžusį į Kauną autorių pasiekia džiugios žinios apie tai, jog JAV jo parodą lydi nepaprasta sėkmė – kasdien ją aplanko apie 1500 žmonių, nes, anot laiškų, „galerija yra geroj vietoj, tarp dviejų didelių restoranų, ir plačiai publikai krinta į akis“ x.
Puiku. Tačiau kaip čia nepasiduoti liūdniems apmąstymams žinant, jog toks iškilus lietuvių menininkas, bandęs jėgas įvairiose meno srityse, mūsų teatro istorijoje įrašęs vieną gražiausių puslapių, galiausiai buvo priverstas kurti „įkvėptas demokratinių naujosios visuomenės idealų“ ir, tenkindamas „socialistinės visuomenės poreikį“, gaivinti monumentalųjį menąxi. Deja, taip buvo. Beprasmiška leistis į samprotavimus, kad jeigu ne pokario epocha… Tiesiog galvon šauna mintis, tiksliau – aforizmas: „Iš pasaulio pabaigos per daug nesitikėkit“ xii.
.......................................................................................................
i Art deco Lietuvoje, sud. G. Jankevičiūtė, Kaunas, 1998, p. 13–20.
ii J. Mulevičiūtė, Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas, 2001, p. 102.
iii J. Veisbartas, Kubizmas – kelias į ornamentiką, Vairas, 1931, Nr. 10, p. 248.
iv Art deco Lietuvoje…, p. 13–14.
v J. Vienožinskis, Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai, Vilnius, 1970, p. 102.
vi J. Mulevičiūtė, Modernizmo link…, p. 101.
vii Pagal A. Gustaičio parašytą tekstą pastatytą marionečių spektaklį Silvestras Dūdelė režisavo G. Kačinskas.
viii Lietuvos žinios, 1939, Nr. 203, p. 8.
ix Lietuvos žinios, 1938, Nr. 5, p. 5.
x Ten pat.
xi N. Tumėnienė, Stasys Ušinskas, Vilnius, 1978, p. 31.
xii S. J. Lec, Aforyzmy. Fraszki, Krokuva, 1977.
Ar galima teigti, kad Stasys Ušinskas buvo tarp tų art deco kūrėjų, kuriems imponavo propaguota „grynos“, apvalytos nuo ornamento formos idėja, ar jis buvo tarp tų, kurie perėmę kubizmo, konstruktyvizmo, futurizmo stilizacijos principus, kūrė specifinį paviršiaus dekoravimo būdą, kai zigzagai, rombai, laužytos strėlės, įsivyravo ornamente, o „laiko dvasios“ atributai – technikos ir didmiesčių gyvenimo motyvai – reiškė novatoriškas orientacijas?
Kai kurie amžininkai Ušinsko kūrinius, beje, priskyrė ekspresionizmui (Vytautas Bičiūnas), kiti įžvelgė juose kubizmo ar konstruktyvizmo bruožų – Fernand’o Leger stilistikos įtaką (Justinas Vienožinskis), treti siejo juos su Pablo Picasso daile (Halina Kairiūkštytė-Jacinienė)ii. Tačiau iš tiesų šio meistro, gebėjusio visas raiškos priemones pajungti savo plastinio sumanymo įgyvendinimui, išsiskyrusio polinkiu eksperimentuoti ir išbandyti vis naujas medžiagas, maniera, anot Jono Veisbarto, mažai ką turi bendra su tikraisiais kubizmo stilistikos principais: „Jo darbas, gilia meniška revoliucine prasme, nėra kubistiškas. Jam iš kubizmo nebeliko kubiškojo grynumo ir jėgos; liko tik kampai ir gabalėliai“iii.
Pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, tai bene vienintelis Lietuvos dailininkas, bandęs į klasikinį graikų ar net babiloniečių meną pasižiūrėti pro „geležies ir betono“ prizmę: jo kūrinių (pvz., „Mauduolių“), nors išoriškai ir skirtingų, stilizacijos principai analogiški tiems, kuriuos išpopuliarino 1925 m. Paryžiuje vykusi Tarptautinė šiuolaikinės dekoratyvinės ir pramoninės dailės paroda (Exposition Internationale des Arts Decoratifs et Industriels Modernes) iv.
Šiaip ar taip, pats dailininkas teigė, kad jo darbuose vyrauja architektūrinis elementas, o ir J. Vienožinskis, vertindamas pirmąją jo parodą, rašė: „Ušinskio žmogus yra konstrukcija, socialinių ir politinių sąlygų sukurtoji mašina, kuri gyvena taip pat sumechanintoje gamtoje“ v.
......
Ta pačia proga pažymėsiu, jog būtų išties keista ir tiesiog neįtikėtina, jei 1931 m. jaunas, iš Paryžiaus tik grįžęs, nepaprasta kūrybine energija trykštantis ir niekam nežinomas Stasys Ušinskas nebūtų bandęs aktyviai įsijungti į krašto meninius procesus, kai dailininkai ėmė burtis į grupes, rengti pirmąsias savo parodas, kai Kauno kultūrinis gyvenimas pradėjo skaidytis į aiškesnes idėjines stovyklas ir subrendo nauja plastinio meno kūrėjų karta, jautusi stiprų norą atsiriboti nuo pirmtakų principųvi.
1931-ųjų rudenį buvusiose Vinco Kudirkos skaityklos patalpose (Laisvės al. 48) jis pateikia iš Paryžiaus parsigabentą savo paveikslų kolekciją – eksponuoja ne tik tapybos, bet ir scenografijos darbus, o jau 1932-aisiais kartu su Adolfu Valeška, Mečislovu Bulaka, Jokūbu Kazlausku, Maksu Bandu ir kitais dalyvauja žydų tapytojo Neemijos Arbitblato įsteigtos privačios Kauno dailės galerijos pirmojoje parodoje, vykusioje Nepriklausomybės aikštėje 3-iuoju numeriu pažymėtame pastate.
Laikinosios sostinės publiką ypač stebino paveikslai, kuriuose akį rėžia moderniąją epochą ir mašininę kultūrą įkūnijantys, mechanizmus primenantys žmonių ir daiktų atvaizdai, unifikuotos ir stilizuotos formos (pvz., „Maudyklėje“ (1932) ar „Pirtyje“ (1930) ženkliai modifikuotas moters kūnas tampa tik pretekstu formai kurti). Neįprasta žiūrovams ir šių darbų technika bei naudotos medžiagos: auksuoto ir sidabruoto popieriaus aplikacijos, dažytų avižų pelai, žvirgždas ir pan.
......
Analogiškais principais, beje, Ušinskas remiasi ir kurdamas scenovaizdžius. Šis novatorius vienas pirmųjų scenoje išdėstomiems „tikriems daiktams“ ar iliuzoriškai tapytoms dekoracijoms priešpriešina sceninę architektūrą, t. y. modernią konstrukciją. Jo monumentalūs pastatymai „Makbeto“, „Dvyliktosios nakties“ ar „Kornevilio varpų“ scenovaizdžiai susilaukia net ir tarptautinio pripažinimo.
Ir vis dėlto, mano nuomone, įdomiausia tai, kad Ušinskas, natūraliai išsiugdęs bei išsaugojęs tautiniu savitumu neribojamo meno sampratą, domėjęsis pačiomis įvairiausiomis meninės kūrybos formomis, kūręs puošniomis ornamentinėmis detalėmis ir preciziškumu išsiskiriančius netradicinius bei griežtus tapybos darbus, įvairiausių siužetų vitražus, scenovaizdžius, plakatus, knygų iliustracijas, dramos ar operos spektaklių kostiumus, taip pat reiškėsi ir kaip lėlių teatro ar net animacinių filmų dailininkas.
Dar 1924 m. studijuodamas Paryžiuje jis pradėjo domėtis marionečių teatru. Dailininkas tiesiog sužavi savo mokytojo Fernand’o Leger filme „Mechaninis baletas“ matytais judančiais daiktais, jų ritmu. Vėliau idėjų semiasi ir tradicijomis turtingame Rytų (kinų bei japonų) lėlių teatro mene. Kol galiausiai, kaip ir dauguma to meto žmonių pakerėtas Disney’aus „Peliuku Mikiu“, 1936 m. išsiruošia į JAV.
Neką mažiau prasmingos Ušinskui ir čekų J. Skupos lėlių teatro gastrolių 1934 m. Lietuvoje pamokos, atgaivinusios seną svajonę ir paskatinusios kurti neįprastų plastinių formų, hiperbolizuotų veido bruožų ir net kiek siurrealistines marionetes „Silvestrui Dūdelei“ – spektakliui, kurio premjera įvyko 1936 m.vii
Kai 1937-aisiais dailininkas, įsitikinęs, kad „lėlių teatrui tinka tik groteskas ir netgi karikatūros įvaizdžiai“, Amerikoje kuria marionetės Brodvėjaus lėlių teatrui ir dekoraciją būsimam savo filmui, jo papjė mašė technika atliktos lėlės kartu su scenografijos darbais eksponuojamos Paryžiaus pasaulinėje parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“. Tik pagalvokite, čia dailininkas susilaukia neįtikėtino pripažinimo: už Balio Dvariono baleto „Piršlybos“ scenografiją ir kino filmo „Storulio sapnas“ marionetes jis apdovanojamas aukso bei sidabro medaliais.
Bet tai dar ne viskas. Kitais metais, sukūręs pirmąjį lietuvišką garsinį marionečių filmą – komediją „Storulio sapnas“, Ušinskas tiesiog išgarsėja. 1939 m. Lietuvos spauda, cituodama JAV leidžiamą Vienybę, praneša, kad į Ameriką atvyko dail. Ušinskis, kuris su savimi atsigabeno Kaune žurnalistams demonstruotą lėlių filmą „Storulio sapnas“. Beje, čia pat pateikiama ir daugiau naujienų, pvz., kad minėtas filmas demonstruotas Brukline susirinkusiems lietuviams, kad dailininkas savo pagamintas lėles užpatentavęs tiek Lietuvoje, tiek JAV ir buvo užsimojęs savo marionetėmis sudominti net Holivudo filmų gamintojus, kad ketinęs jei ne pats ten pasilikti, tai bent už gerą kainą parduoti savo „menišką išradimą“ viii.
Po sėkmingos „Storulio sapno“ demonstracijos Niujorko pasaulinėje parodoje dailininkui užsakoma pagal H. K. Anderseno pasaką „Lakštingala“ sukurti naują lėlių filmą. Deja, pradėtą darbą, nupiešus vos penkis eskizus, sustabdo Antrasis pasaulinis karas.
Bet grįžkime į 1938-uosius, kai Lietuvos žinios pasakoja skaitytojams apie Ušinsko pusmečio pobūvį Niujorke, į kurį kurti dekoracijų švedų dramaturgo Augusto Strindbergo spektakliui „Vestuvinis vainikas“ dailininkas vyksta pakviestas buvusio Valstybės teatro direktoriaus bei režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko. Lietuvos žinios teigia, jog Ušinskui „Vestuvinis vainikas“ atrodo tiesiog monumentalus, aukštos meninės vertės veikalas, kiek panašus į Gerhardo Hauptmanno „Paskendusį Varpą“, „su simbolinėm ir mistinėm priemaišom“, ir džiaugiasi, kad pakeliui į JAV dailininkui pavyko užsukti į Švediją ir Stokholmo muziejuose pamatyti Strindbergo veikalų dekoracijasix.
Ir už Atlanto Stasys Ušinskas aktyviai domisi įvairiausiomis meninės saviraiškos formomis. Brodvėjuje nuskambėjus „Vestuvinio vainiko“ premjerai, kuriai pasiruošti negailėta nei laiko, nei energijos (per kelis mėnesius sukurta net apie penkiasdešimt dekoracijų ir kostiumų eskizų, padirbintos dvi spektaklyje dvasias turėsiančias vaidinti marionetės), atsiliepta ir į airių režisieriaus M. Hunterio pasiūlymą Nikolajaus Rericho muziejaus teatre statomai antikinei tragedijai „Trojos moterys“ sukurti kostiumus, kuriais, be kita ko, perteiktų tuomet visiems rūpėjusio Ispanijos pilietinio karo realijas. Laisvu laiku tyrinėtas marionečių klausimas Amerikoje: jos čia, anot lietuvių dailininko, nepaprastai populiarios, nors ir neaukšto meninio lygio – dažniausiai naudojamos kaip mokymo priemonė.
Prieš pat išvykstant iš Niujorko, 1938 m. gruodžio 21 d. Madison Avenue 41 esančioje Rogers Gallery atidaroma Stasio Ušinsko kūrinių paroda, kuri, beje, pavesta tvarkyti galerijos menedžeriui Menkinui. „Dekoratyvinio pobūdžio“ kolekcijoje eksponuojma daugybė darbų: Valstybės teatre statytų „Kornevilio Varpų“ dekoracijų eskizai, maketai, kostiumų eskizai bei marionečių (dar vadintų motional sculptures) fotografijos. Grįžusį į Kauną autorių pasiekia džiugios žinios apie tai, jog JAV jo parodą lydi nepaprasta sėkmė – kasdien ją aplanko apie 1500 žmonių, nes, anot laiškų, „galerija yra geroj vietoj, tarp dviejų didelių restoranų, ir plačiai publikai krinta į akis“ x.
Puiku. Tačiau kaip čia nepasiduoti liūdniems apmąstymams žinant, jog toks iškilus lietuvių menininkas, bandęs jėgas įvairiose meno srityse, mūsų teatro istorijoje įrašęs vieną gražiausių puslapių, galiausiai buvo priverstas kurti „įkvėptas demokratinių naujosios visuomenės idealų“ ir, tenkindamas „socialistinės visuomenės poreikį“, gaivinti monumentalųjį menąxi. Deja, taip buvo. Beprasmiška leistis į samprotavimus, kad jeigu ne pokario epocha… Tiesiog galvon šauna mintis, tiksliau – aforizmas: „Iš pasaulio pabaigos per daug nesitikėkit“ xii.
.......................................................................................................
i Art deco Lietuvoje, sud. G. Jankevičiūtė, Kaunas, 1998, p. 13–20.
ii J. Mulevičiūtė, Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas, 2001, p. 102.
iii J. Veisbartas, Kubizmas – kelias į ornamentiką, Vairas, 1931, Nr. 10, p. 248.
iv Art deco Lietuvoje…, p. 13–14.
v J. Vienožinskis, Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai, Vilnius, 1970, p. 102.
vi J. Mulevičiūtė, Modernizmo link…, p. 101.
vii Pagal A. Gustaičio parašytą tekstą pastatytą marionečių spektaklį Silvestras Dūdelė režisavo G. Kačinskas.
viii Lietuvos žinios, 1939, Nr. 203, p. 8.
ix Lietuvos žinios, 1938, Nr. 5, p. 5.
x Ten pat.
xi N. Tumėnienė, Stasys Ušinskas, Vilnius, 1978, p. 31.
xii S. J. Lec, Aforyzmy. Fraszki, Krokuva, 1977.
Papildoma nuoroda: Gintaras Kušlys. Senoji mūsų animacija: nostalgija ar žvilgsnis ateities link?
RSS Feed
