Naujoji Romuva, 2017 / 2
PAKILIMAI IR NUOSMUKIAI SOVIETINĖS OKUPACIJOS LAIKOTARPIU
Atrodo, kam šiandien gali rūpėti sovietmečiu Lietuvoje vykdyti sienų tapybos restauravimo darbai? Vis dėlto šis periodas įdomus keliais retrospektyviais aspektais, kuriuos ir norėčiau aptarti: Lietuvos sienų tapybos tvarkybos darbų chronologija, pradedant pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais ir baigiant paskutiniais šios santvarkos gyvavimo metais; sovietmečiu įvykusios organizacinės pertvarkos ir jų įtaka šio paveldo tvarkybai; ar yra pagrindo kalbėti apie akivaizdų požiūrio į paveldo tvarkybą lūžį ir posūkį į europinį raidos kelią? jei taip, kada visa tai išryškėjo? Be šių klausimų, norėtųsi aptarti ir įsimintiniausius to meto sienų tapybos restauravimo darbus.
Galima pamanyti, kad esu sovietinio laikotarpio entuziastas ir jaučiu nostalgiją į istorijos bedugnę nugarmėjusiai santvarkai. Nieko panašaus. Mano požiūrį geriausiai iliustruoja Umberto Eco mintis, kad privilegijuoto žiūros taško atsisakymas siejasi su kopernikiškąja visatos vizija, galutinai atmetusia geocentrizmą ir visus jo metafizinius priedus, o šiuolaikinis mokslo pasaulis – tarsi barokinis statinys ar paveikslas – yra toks pasaulis, kurio visos dalys turi vienodą vertę ir reikšmę.1 Esu įsitikinęs, jog jei nesiorientuosime istorijoje, nesugebėsime suvokti ir dabarties procesų, jų dėsningumų. Pavyzdžiui: atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo išdraskyta (vadinant daiktus savais vardais) už nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimus ir tvarkybą atsakingų organizacijų (tarp jų ir mokslinių institutų) sistema. O dabar labai aiškiai matome to pasekmes... Kitaip tariant, mūsų dienomis daug rimtų problemų kyla todėl, kad esame pamiršę, kas vyko dar ne itin tolimoje praeityje, ir šita užmarštis bei neišmanymas kelia mums grėsmę virsti infantiliais padarais, kurie klaidingai interpretuoja, pasiduoda kitų įtakai ir pan.
Šeštasis dešimtmetis: pirmieji sienų tapybos restauravimo žingsniai
Ankstyviausi žinomi sovietinio laikotarpio sienų tapybos tvarkybos pavyzdžiai – 1957–1959 m. bandymai atnaujinti keletą Vilniaus universiteto Pranciškaus Smuglevičiaus ir Joachimo Lelevelio salių bei Verkių ansamblio rytinių rūmų sienų tapybos kompozicijų, deja, nebuvo itin sėkmingi – anuometinės paveldo apsaugos institucijos minėtus Vilniaus „Dailės“ kombinato dailininkų darbus įvertino kaip netinkamus ir uždraudė.2 Apie šeštojo dešimtmečio J. Lelevelio salės dekoro restauravimą duomenų šiandien galime rasti ir Vilniaus universiteto internetinėje svetainėje. Ten rašoma, kad tapybą, kurią dar praėjusio amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje atkūrė Jerzy Hoppenas (1891–1969), 1956 m. atnaujino dailininkas Boleslovas Motuza.3
Dar viena nenusisekusio restauravimo istorija nutiko 1969–1971 m., kai sienų tapyba siaubingai nevykusiai buvo atnaujinta Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Vilniaus dailės akademijoje man teko klausyti paminklosaugos katedros studentams skirtos sienų tapybos restauratorius Juozo Algirdo Pilipavičiaus paskaitos, kurioje pranešėjas pasakojo, kaip jis gelbėjo autentišką XVIII a. tapybą, tiksliau, kaip nuo kūrinio paviršiaus šalino jį darkiusius minėtus užtapymus. Laimė, šie buvo atlikti panaudojus PVA temperą, tad nusiplovė gana lengvai.4 Beje, Dalia Klajumienė savo monografijoje mini, jog Jiezno bažnyčios sienų tapybą tada taip atnaujino E. Žilys.5
To dešimtmečio nesėkmių seriją „vainikuoja“ kontraversiškai vertinami Aldonos Kalitytės darbai. Jei tikėsime kritikais, jos vykdytos tapybos paieškos ir konservavimo bandymai Šv. Jonų bažnyčioje ir kituose reikšminguose objektuose buvę nepakankamai dokumentuoti ir technologiškai netobuli, o kai kurie iš po kalkinio dažymo atidengti dideli freskų plotai nesutvirtinti, t. y. ilgiems metams pasmerkti erozijai.6
Kita vertus, A. Kalitytę daugelis vertina kaip talentingą Lietuvos sienų tapybos tvarkybos specialistę, ji minima tarp pirmųjų, kurie mūsų restauravimą priartino prie šiuolaikinio požiūrio, tad priekaištai jos adresu prašosi būti analizuojami, o ne priimami kaip nekvestionuojama tiesa. Ir prie šio klausimo dar žadu grįžti – tuomet, kai šnekėsiu apie aštuntąjį dešimtmetį ir jo realijas.
Septintasis dešimtmetis: situacija gerėja
XX a. septintajame dešimtmetyje vis dar pasitaikydavo neprofesionalių, nekokybiškai atliktų Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbų. Pavyzdžiui, viename iš Vilniaus Stiklių gatvės namų (buv. Antokolskio g. 6 / 8) atidengiant ir restauruojant klijinę sienų tapybą nesubalansuotas patalpų temperatūros ir drėgmės režimas, iš tinko nepašalintos druskos.
Tačiau buvo ir sėkmingesnės praktikos: 1965 m. rekonstruojant Vilniaus buv. vizičių vienuolyno Šv. Jėzaus širdies bažnyčios vidų freskų burėse pašalinti 1865 m. uždažymai7; apie 1966-uosius laikinai atidengtos dvi 1938 m. Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmų (dab. Kauno apskrities viešosios bibliotekos skyrius) interjerus papuošusios, o 1941–1944 m. uždažytos Petro Kalpoko kompozicijos; 1970 m. Vilniaus universiteto Mokslo darbuotojų skaityklos, statytos XVII a. kartu su refektoriumi, salėje atkurtas klasicistinis dekoras – sienos atgavo pirmykštę pilką spalvą.8
Taigi, atrodo, situacija pamažu gerėjo. Prie to nemenkai prisidėjo žymusis 1964 m. tarptautinis paminklosaugininkų kongresas, vykęs Venecijoje. Nors pirmieji sovietmečio dešimtmečiai Lietuvoje vakarietiškoms kultūros paveldo apsaugos idėjoms ir nebuvo labai palankūs – žinia, tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui apie jas net ir kalbėti buvo pavojinga, tačiau ilgainiui, maždaug nuo septintojo dešimtmečio vidurio, restauruojant mūsų kultūros vertybes pirmenybė jau teikiama konservavimui, o ne atkūrimui. Ir tai, mano galva, nepaprastai svarbu, nes kaip tik tada restauruojant Lietuvos sienų tapybą įvyksta reikšmingas lūžis.
Aštuntojo dešimtmečio peripetijos
Jau užsiminiau apie griežtą restauratorės A. Kalitytės kritiką. Tiesa, ji užgriuvo restauratorę ne iš karto, o aštuntajame dešimtmetyje, t. y. prabėgus tam tikram laikui po atliktų darbų. Savotiška akumuliuojančia tos kritikos jėga tapo žinomas paminklosaugininkas Vladas Drėma. Jis aštuntojo dešimtmečio pabaigoje rašydamas apie Švč. Marijos Paguodos (Šv. Stanislovo Kostkos) koplyčios freskų restauravimo kokybę savo nuomonės nevyniojo į vatą: „Šiam darbui Kultūros ministerija ruošėsi – pasiuntė į Maskvos restauracines dirbtuves keleriems metams pasimokyti tapytoją A. Kalitytę, paskui – dar metams stažuotis į Lenkijos dirbtuves. Atrodo, freskoms restauruoti buvo paruošta profesionali restauruotoja. Darbą pradėjo nuo uždažytų freskų paieškų. Kadangi jai stigo dokumentinės informacijos – kur ir kada spėjamos freskos buvo tapytos, tai ir paieškos nebuvo sėkmingos, kol neužklydo į skliautus. Pasirinko uždavinį – nuvalyti ir restauruoti Marijos Paguodos koplyčios kupolo tapybą, tačiau pradėjo ne nuo opiausios vietos, kur dėl perdrėkusio mūro kalkių sluoksnis su tapyba atsiskyrė nuo sienos ir lukštenosi – grėsė nubyrėti. Tą vietą tereikėjo užkonservuoti (…). Penkiolika metų dirbusi šioje koplyčioje, restauruotoja nesiryžo tos vietos liesti, kolei kalkių sluoksnis su tapyba savaime nubyrėjo ir taip sunyko daugiau negu vienas kvadratinis metras tapybos.“9 Dar V. Drėma piktinosi, jog su šia restauruotoja daug vargo turėjusi prie Restauravimo tresto veikusi nuolatinė komisija restauruotiems darbams priimti (architektas R. Jaloveckas, dailės istorikai S. Pinkus ir V. Drėma): iš A. Kalitytės nebuvo galima išreikalauti restauravimo darbų dokumentacijos, t. y. defektinio freskos aprašymo, restauravimo darbų programos ir metodikos, atliktų darbų ataskaitos. Per 15 metų A. Kalitytė sugebėjusi restauruoti vos trečdalį koplyčios kupolo freskų, o J. A. Pilipavičius – kitas nuolatinis freskų restauruotojas Šv. Jonų bažnyčioje – buvęs už ją nepalyginamai stropesnis. Taigi, anot V. Drėmos, A. Kalitytės darbas buvęs paviršutiniškas, nesistemingas ir aplaidus.10
Be jokios abejonės, šių V. Drėmos kaltinimų negalima lengva ranka atmesti – jie gana svarūs ir rimti. Antra vertus, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, kai kurios šios istorijos detalės atrodo keistokos ir suteikia peno pamąstymams. Pavyzdžiui, kad ir ši V. Drėmos retorika jo rašytame (37 mašinraščio puslapių apimties) atvirame laiške LKP CK ideologijos reikalų sekretoriui Lionginui Šepečiui – jame, be kaltinimų dėl minėtos Jiezno bažnyčios tapybos sudarkymo, rasime žaibų ir A. Kalitytės adresu, cituoju: „Viena tokių restauratorių grupė, vadovaujama tokio Žilio, 1971 m. sugadino Jiezno bažnyčios vertingas XVIII a. italų meistrų tapytas freskas. (...) Be šios grupės, privačia bažnytinių paveikslų restauracija su Paminklų apsaugos valdybos licencija vertėsi restauratorės A. Kalitytė ir E. Šmigelskaitė. Jos turėjo tam tikras kvalifikacijas, bet joms stigo sąžiningumo ir meninės kultūros. (...) jos vertėsi privačia praktika, dosniai atlyginama ir nekontroliuojama.“ Aišku, čia pat pateikta ir svaresnių argumentų: „Jos daugelį vertingų bažnytinių paveikslų nuvertino be atodairos juos pertapydamos, keisdamos jų koloritą, o kartais ir deformuodavo originalų piešinį.“11
Pastarajame V. Drėmos tekste akis kliūva už žodžių junginio „privati praktika“. Sovietmečiu, jei kas nepamena, privati praktika tiesiogiai tapatinta su nelegalia ekonomine veikla; ji, pasak to meto santvarkos prievaizdų, buvo kone ideologinis nuodas, buržuazinio gyvenimo būdo apraiška. Kyla įtarimas, jog šioje istorijoje galėjo veikti asmeniškumai arba tarnybinė konkurencija.
Svarbu prisiminti, kad kalbama apie dailininkę bei tyrėją, kuri 1967–1970 m. keliolikoje paminklų vykdė sienų tapybos paieškas ir aktyviai dalyvavo ankstyvojo etapo konservavimo-restauravimo darbuose Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Kitaip tariant, A. Kalitytė buvo tarp tų pirmųjų, kurie ėmėsi labai reikšmingų septintojo dešimtmečio sienų tapybos restauravimo darbų. Taigi kuo šiuo atveju tikėti? Juolab kad, tiesą pasakius, niekada ir niekur nesu matęs nė dalies V. Drėmos žodžius pagrindžiančių įrodymų – dokumentų, fotografijų ar kt. Gal tų įrodymų yra, tik įslaptinti, užrakinti po keliais užraktais? Šiaip ar taip, ši kritikos banga nenubraukia esminio fakto: XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėti ir keliolika metų trukę Šv. Jonų bažnyčios sienų tapybos tvarkybos darbai tapo tikru „restauravimo universitetu“ daugeliui aptariamos srities Lietuvos specialistų. Ir A. Kalitytės indėlis čia didžiulis – būtent ji buvo tarp tų pirmųjų, kurie restauruojant mūsų sienų tapybą inicijavo permainas ir kovojo už europinį-vakarietišką požiūrį. Tai buvo Lietuvos sienų tapybos restauravimo išbandymų, o kartu ir virsmo į naują požiūrį metas, tad natūralu, kad neišvengta ir slystelėjimų.
Aštuntasis-devintasis dešimtmetis: organizacinės reformos, proveržis ir įsimintiniausi sienų tapybos restauravimo darbai
XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tarsi atsižvelgiant į ankstesniųjų metų monumentaliosios tapybos restauravimo klaidas bei nesėkmes, valdžios kabinetuose gimsta sprendimas įgyvendinti tokias organizacines ir struktūrines reformas, kurios turėtų garantuoti sienų tapybos paveldo tvarkybos darbų kokybę, tačiau tuo pat metu leistų kooperuoti, sutelkti įvairių sričių specialistų pajėgas ir taip optimaliai panaudoti turimą mokslinį potencialą bei perimti kitų šalių – taip pat ir Vakarų – patirtis.
Todėl 1972 m. kovo 27 d. nutarimu Paminklų restauravimo valdyba įkuria Dailės kūrinių restauravimo skyrių, kitaip dar vadinamą Dailės darbų aikštele, kur šalia kitų suburiami ir sieninės tapybos restauratoriai. Skyrių organizavo E. Leparskas. Kiek vėliau, 1975 m., Paminklų restauravimo valdyba pertvarkyta į Paminklų restauravimo trestą, o minėtas Dailės kūrinių restauravimo skyrius reorganizuotas į Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto Dailės kūrinių aikštelę. Šiame specializuotame dailės restauravimo padalinyje tada dirbo trylika dailininkų, iš kurių aštuoni buvo Vilniaus dailės instituto absolventai, siųsti tobulintis tiek į Maskvos, Vladimiro, Kijevo dailės restauravimo dirbtuves, tiek ir į Lenkijos, Čekoslovakijos ar Rytų Vokietijos restauravimo centrus. Beje, tuo metu sienų tapybos restauratoriams ėmė talkinti dar ir dailės istorikai bei darbų kokybę ypač pagerinę chemikai – Elenos Mildos Kaminskienės vadovaujami Paminklų konservavimo instituto chemikai-technologai.12
Šios aštuntojo dešimtmečio permainos iškėlė būrį itin ryškių sienų tapybos restauravimo talentų: Kęstutis Andziulis, Gražina Samuolytė, Povilas Kuodis, Bronius Uogintas, Bronius Meškauskas, Juozas Algirdas Pilipavičius ir kt. atliko kone visas, neskaitant transfero, sienų tapybos konservavimo ir restauravimo, t. y. tvarkybos, operacijas. O tai byloja apie jų meistrystę ir amato išmanymą.
Šie pokyčiai, be jokios abejonės, neatsirado iš niekur, juos inicijavo minėtoji Venecijos chartija. Jos dėka europietiškai suvoktos, šiuolaikiškos paminklosaugos nuostatos Lietuvoje galop paėmė viršų, o kartu nustūmė į tolimus užribius iki tol gajų romantinį požiūrį. Tad tai itin reikšmingas vyksmas, ženklinantis svarbaus ir ilgalaikio proceso pradžią, nes, pirma, jo dėka mūsų restauravimas pamažu tampa neįsivaizduojamas be mokslinio požiūrio, antra, kaip tik dėl šių permainų įvyko pats tikriausias sienų tapybos restauravimo proveržis, lūžio momentas.
Čia taip pat tinkama proga priminti, kad nors Vakarų pasaulyje (XX a.) restauravimas ir grįstas amatais bei tradicinėmis dailės technologijomis, tačiau tuo pat metu jam aktualus ir specialios aparatūros, modernių techninių priemonių arba medžiagų pasitelkimas.13 Juk dar amžiaus vidury dailės paminklų restauravimas tapo ta specializuota sritimi, kuriai reikia aukštos kvalifikacijos profesionalų bei gebėjimo pritaikyti naujausius įvairių sričių mokslo laimėjimus. Nuo tada konservavimu siekiama maksimaliai išlaikyti paminklo autentiškumą, apsaugoti objektą nuo irimo, sustabdyti ardomąjį aplinkos veiksnių poveikį, o moderniai suvoktas restauravimas – tai „grąžinimas į ankstesnę padėtį ar būklę“; arba jis „reiškia egzistuojančios objektą sudarančios medžiagos grąžinimą į žinomą ankstesnę būklę pašalinant priaugimus ar perrenkant esančius komponentus, tačiau nenaudojant naujų medžiagų“.14
Kad Lietuvos sienų tapybos tvarkybai aptariamas laikotarpis yra labai svarbus ir netgi reformatoriškas, įrodo ir to meto restauracijos darbai: 1971–1973 m. vėl restauruota Vilniaus buv. karmelitų (basųjų) Šv. Teresės bažnyčios sienų tapyba – tada čia dirbo ir lenkų restauruotoja Danuta Stankiewicz; 1973 m. atidengti ir konservuoti freskų fragmentai Vilniaus dailės instituto profesoriume; 1974 m. atlikta įvairių objektų tvarkybos darbų: pradėta restauruoti-konservuoti Pažaislio architektūros ansamblio sienų tapyba, Vilniaus Bernardinų bažnyčios vakarinio frontono nišos ir Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salės plafono kompozicijos, beveik tuo pat metu inicijuoti ir reikšmingesni sienų tapybos paieškų, tyrimo, konservavimo, restauravimo darbai Vilniaus gyvenamuose namuose Stiklių g. (buv. Antokolskio g.) Nr. 6 / 8 ir Nr. 8.; 1976–1977 m. B. Uogintas ir A. J. Pilipavičius atidengė, konservavo ir restauravo XV a. statytos Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos apsidės eksterjero sieną puošiantį XVIII a. paveikslą „Nukryžiuotasis“, kuris buvo uždažytas dar XIX a. pab.
Vilniaus universitete, be jau anksčiau minėtų, atlikta ir kitų dėmesio vertų sienų tapybos tvarkybos darbų: 1977–1979 m., ant pietinio korpuso fasado atradus universiteto steigėjų, mecenatų ir valstybės valdovų portretus, t. y. XVIII a. pr. al secco technika tapytas freskas, atidengta šeštojo piliastro freska, kurioje pavaizduotas Vilniaus universiteto auklėtinis ir mecenatas, LDK didysis etmonas, Žemaitijos seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius; 1978–1979 m. buvo atnaujinama bei restauruojama ir P. Smuglevičiaus salės galinių sienų, langų angokraščių puošyba: ši profesoriaus P. Smuglevičiaus polichromija labai vertinga, vienintelė išlikusi Lietuvoje, panašūs tapytojo kūriniai Vilniaus katedroje ar Verkių rūmuose dingę be pėdsakų (beje, šios salės klasicistinį dekorą dar 1929 m. atkūrė žinomas dailininkas ir restauratorius J. Hoppenas); 1979 m. vasarą atidengta Steponą Batorą, Stanislovą Augustą ir kt. žymius istorinius veikėjus vaizduojanti pietinio korpuso fasado piliastrų sienų tapyba15; tiesa, paskui dalis šių portretų buvo vėl uždažyti – ir dar kalkėmis su kazeinu, t. y., anot K. Andziulio, pačiu „kiečiausiu“ mišiniu. Pati tapyba tada nesutvirtinta, tad ateity ją atidengti bus nepaprastai sudėtinga.
Beje, 1978–1979 m. pakartotinai restauruota P. Smuglevičiaus salės puošyba. Kodėl to prireikė?.. Įtariu, kad čia būta romantinio restauravimo reliktų, taigi teko rūpintis jų šalinimu.
Nors aštuntojo dešimtmečio Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbų sąrašas ir atrodo neblogai, tačiau būta ir „šaukšto deguto medaus statinėje“. Pavyzdžiui, dešimtmečio viduryje Lietuvos sienų tapybos konservavimo ir restauravimo nesėkmių sąrašas pasipildo statistiką gadinančiu Bernardinų bažnyčios vakarinio frontono nišoje K. Rusecko tempera nutapyto „Nukryžiuotojo“ restauravimu: neilgai trukus po konservavimo-restauravimo darbų pabaigos išbluko kūrinio spalvos. Matyt, naudoti aplinkos poveikiui neatsparūs pigmentai. Kitas kone barbariškas atvejis – Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje: elektros instaliaciją tiesę darbininkai sunaikino šios bažnyčios Marijos Paguodos koplyčios freskų fragmentus. Tokius sprendimus, pasak K. Andziulio, tuomet „laimindavę“ kai kurie darbams vadovavę architektai.16 Be to, vienu metu čia skliautų polichromiją restauravo jauni specialistai iš Lenkijos, irgi neturėję pakankamų kvalifikacijų. Todėl šie restauruotojai gan greit buvo pakeisti lietuviais.17
Įžengus į devintąjį dešimtmetį, Lietuvos sienų tapybos tvarkybos darbų apimtys nesumažėjo. Štai 1982 m. Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios bažnyčioje18 restauruotas centrinės navos skliautas, atnaujintos ir kompozicijos virš įėjimų į šonines navas; 1983 m. dar restauruota ir tos pačios bažnyčios kupolo tapyba; 1983 m. restauruota Kauno apskrities viešosios bibliotekos interjerą puošianti P. Kalpoko (1938) kompozicija „Darbas“ (4x3 m) ir Šv. Gertrūdos bažnyčios polichromija19; apie 1985 m. Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje (dab. Techninė biblioteka, skaityklos salė, I ir II a. koridoriai, laiptinė) restauruota XVI–XIX a. sienų tapyba.
Tada freskos restauruotos ir Vilniaus buv. bernardinų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolyno koplyčioje20, buv. bernardinų vienuolyno Šv. Mykolo ir buv. bonifratrų vienuolyno Šv. Kryžiaus bažnyčiose21; polichromijų tyrimai darbai atlikti ir Vilniaus buv. trinitorių (Trinapolio) Švč. Trejybės bažnyčioje.22
Apie Pažaislio kamaldulių vienuolyno ir Vilniaus arkikatedros senosios koplyčios kriptos – dviejų nepaprastai reikšmingų mūsų šalies paveldo paminklų – freskų restauravimą būtų galima kalbėti daug ir ilgai. Apie tai ne kartą esu rašęs, tad dabar apsiribosiu tik keleto svarbesnių aspektų išryškinimu.
Darbai Pažaislio vienuolyne vyko itin ilgai: pradedant 1976 m., kai imtasi restauruoti Šventųjų vartų vidaus erdvių freskas, skirtas šv. Romualdo ir šv. Benedikto pagarbinimui, ir baigiant paskutiniaisiais devintojo dešimtmečio metais – nuo 1989 iki 1991 m. dėl žinomų politinių-ekonominių aplinkybių darbai vienuolyne jau nevyko ir restauratorių čia nebuvo. Šioje restauravimo epopėjoje būta visko: ir pirmųjų Lietuvoje mikologinių tyrimų (vienuolyno refektoriuje, 1977 m.), ir milžiniškų darbų apimčių, ir dešimtmečius stovinčių pastolių, ir klaidų (palyginti ne itin reikšmingų), ir aukščiausio lygio (nė kiek neperdedant) konservavimo-restauravimo darbų... Tai vienas svarbiausių ir išskirtinių Pažaislio kamaldulių vienuolyno freskų tvarkybos darbų bruožų.
Vilniaus arkikatedros kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ konservavimas-restauravimas įsimintinas būtent dėl to, kad čia vykdyti darbai buvo labai komplikuoti ir sudėtingi, pareikalavę netradicinių, novatoriškų, kompleksiškų bei kardinalių sprendimų. Štai tik keletas faktų: XIV a. pabaiga–XV a. pradžia datuojama ir 1985 m. archeologinių tyrimų dėka surasta freska kaip ir visa kapavietė dėl didžiulės drėgmės buvo tiesiog apverktinos būklės, t. y. maždaug 4 m gylyje, mūro – kūrinio pagrindo – apatinę dalį (apie 60 cm) nuolat sėmė gruntinis vanduo. Dėl šios priežasties tinko ir tapybos drėgnumas vietomis siekė iki 41,98 %, oro santykinė drėgmė – apie 100 %, oro temperatūra – +14 °C (tai itin nepalankios sąlygos bet kokio meno kūrinio išlikimui). Tuometinėje SSRS patikrintų ir aprobuotų priemonių padidinto drėgnumo tinko pagrindui ir dažų sluoksniui sutvirtinti nebuvo.23 Tad ieškant išeičių teko žengti nepramintais takais – teikti savus originalius siūlymus. Taip gimė Vilniaus arkikatedros senosios koplyčios kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ restauravimo darbų programa ir metodika, kurių pagrindu numatyta šį kūrinį konservuoti ir normalizavus drėgmės režimą sutvirtinti jo tinko pagrindą bei tapybinį sluoksnį.24
Šie „Nukryžiavimo“ tvarkybos darbai vyko gana sklandžiai, nors ir kilo grėsmė, kad atsiknios ar išbluks dažų sluoksnis, atsiras pelėsis, susidarys druskų kristalų ar pakartotinai susiformuos karbonizacijos plėvelė etc. Ši gotikos laikotarpio freska buvo sėkmingai konservuota-restauruota ir ja iki šiol galime grožėtis – beje, apie darbų kruopštumą ir pagarbą autentui byloja jau tai, kad technologijoje naudotas mikroskopas ir kūrinys valytas vata apvyniotu degtuku...25
Taigi Lietuvoje sienų tapybos paveldu susirūpinta šeštajame dešimtmetyje. Tiesa, geras intencijas neretai lydėjo nesėkmės ir klaidos; juolab kad tuo metu dar nebuvo atsikratyta ir romantinio restauravimo tradicijų. Šiuolaikiškas, europietiškomis paminklosaugos tradicijomis grįstas požiūris į meno vertybių restauravimą Lietuvoje įžengė maždaug septintojo dešimtmečio viduryje. Aštuntajame bei devintajame jis tapo dominuojančiu – restauravimas ėmė remtis kertiniu Venecijos chartijos principu, teigiančiu, jog paminkliniame objekte kiekvienos epochos kultūrinis palikimas turi būti gerbiamas, o stiliaus vientisumas nėra tas tikslas, kurio siekiama restauravimu.26 Štai ir minėtoje Šv. Dvasios bažnyčioje vienoje iš kupolo sąramų šalinant užtapymus nuspręsta palikti XIX a. tapybinio sluoksnio fragmentą, nes tai epochos ženklas ir istorijos dokumentas, pirmenybė teikta konservavimui. Antrojoje sovietmečio pusėje pradėti taikyti moksliniai tyrimo metodai, o devintajame dešimtmetyje susikūrė cheminių-biologinių tyrimų laboratorija. Socializmo epochai artėjant saulėlydžio link paminklosauga sulaukė ir pavyzdinių sienų tapybos tvarkybos darbų: Vilniaus arkikatedros kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ konservavimas-restauravimas, Pažaislio kamaldulių vienuolyno paveldo restauravimas. O kova tarp romantinio ir europietiškojo požiūrių į restauravimą nesibaigė iki šiol. Pastarojo pergalė net ir mūsų dienomis yra tik siekiamybė.
SIENŲ TAPYBOS RESTAURAVIMAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE
Lietuvai nepriklausomybės atkūrimas atnešė įvairių socialinių ir ekonominių permainų, deja, ne tik malonių, bet ir gana skausmingų. Viena šio istorinio lūžio nulemtų netekčių – nusistovėjusios Lietuvos paveldosaugos sistemos suardymas ir jį lydėjusios pasekmės. Per ketvirtį nepriklausomybės amžiaus šioje srityje buvo ir baltų, ir juodų periodų, tačiau restauravimo darbai net ir sunkiausiais momentais nenutrūko. Tad pasidairykime, kas ir kaip per tą laiką buvo nuveikta sienų tapybos restauravime ir kaip reikalai klostosi šiandien.
Periodo pradžia: reformos...
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę sienų tapybos paveldo apsaugos ir tvarkybos – apskaitos, tyrimų, konservavimo-restauravimo – darbų raidą daugiausia lėmė pasikeitusios politinės, socialinės aplinkybės, institucinės slinktys ir nauja ūkinė šalies padėtis. Ta raida nebuvo labai sklandi: šioje srityje įsivyravo akivaizdus sąstingis, nemažai restauravimo organizacijų tiesiog nesugebėjo prisitaikyti prie naujų reikalavimų – prarado specialistus arba apskritai išnyko. Viena iš nepageidautinų decentralizavimo ir privatizavimo pasekmių – likviduotas Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas bei jo padaliniai. Jo darbus perėmė naujai susikūrusios privačios įmonės.
Institucinę paveldo apsaugos sistemos pertvarką smarkiai paveikė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Jis labai atvirai kalbėjo apie sovietų okupantų žalą mūsų paminklams, drąsiai kėlė viešumon kultūros paveldo netekčių klausimus. Tas balsas buvo išgirstas. Jau 1989 m. įsteigta Lietuvos kultūros paveldo globos taryba, pirmininkaujama Romualdo Ozolo, kurios savotišku pagrindu buvo trys kiek anksčiau įsikūrusios visuomeninės organizacijos: Jaunųjų paminklosaugininkų klubas (1985), klubai „Talka“ (1987) ir „Atgaja“ (1987). XX a. 10 deš. pradžioje prasidėjo ir institucinė Lietuvos paminklosaugos pertvarka. Sąjūdžio skatinama Vyriausybė sudarė darbo grupę, kurios vadovu paskirtas Jonas Rimantas Glemža ir kuri įgaliota peržiūrėti paminklosaugos ir paminklotvarkos sistemos darbo kryptis bei teikti siūlymus reformoms.27 1990 m. liepos 30 d. šios darbo grupės siūlymu Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė Kultūros paveldo apsaugos inspekcijos laikinąjį įstatymą ir įsteigė prie Seimo Kultūros paveldo apsaugos inspekciją.
Bemaž tuo pat metu prie Vyriausybės įkurtas Paminklotvarkos departamentas. Jis 1991 m. balandžio 2 d. įsteigė istorijos ir kultūros vertybių paiešką bei apskaitą įpareigotą organizuoti Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą.
Lietuvos kultūros paveldo moksliniam centrui iš pat pradžių buvo suformuluoti šie pagrindiniai tikslai: organizuoti ir vykdyti kultūros paveldo vertybių (išskyrus archyvinius dokumentus), nesančių valstybinėse saugyklose, tyrimą ir apskaitą; kaupti ir saugoti valstybei reikalingą informaciją apie materialųjį paveldą, kultūros paveldo vertybes ir kultūros paminklus; propaguoti materialųjį kultūros paveldą ir jo apsaugą. Jis kurtas dar 1967 m. savo veiklą pradėjusios Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos vietoje.
Kartu imtasi rengti Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo projektą. 1993 m. parengto ir 1994 m. gruodžio mėn. viešiems svarstymams pateikto Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymo autoriai – Vitas Karčiauskas, Vladimiras Zubovas ir kt.28 Svarbu, kad atliekant šį darbą buvo remtasi kitų Europos valstybių – daugiausia Prancūzijos, Lenkijos ir Skandinavijos šalių – įstatymų pavyzdžiais.
Pirmasis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas LR Seime buvo priimtas 1994 m. gruodžio 22 d. ir įsigaliojo 1995 m. vasario 1 d. Juo remiantis Kultūros paveldo inspekcija ir Paminklotvarkos departamentas buvo reorganizuoti į Kultūros vertybių apsaugos departamentą (KVAD), pavaldų Kultūros ministerijai. Departamentui iki 1996 m. vadovavo Jonas Rimantas Glemža. Nuo 1997 m. pradžios KVAD vadovu buvo Naglis Puteikis, kurį 1997 m. liepą pakeitė istorikė Diana Varnaitė.29
Taip pat įkurta Valstybinė paminklosaugos komisija (VPK), įpareigota atlikti Valstybės eksperto funkciją kultūros paveldo srityje ir nustatyti krašte paminklosaugos politiką bei strategiją. 1995–1999 m. komisijos pirmininke buvo Gražina Drėmaitė, nuo 1999 m. – Povilas Jakučionis, po to – vėl G. Drėmaitė, nuo 2003 m. – J. R. Glemža.
Pagal KVAD patvirtintas programas buvo reorganizuotas ir Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras – įsteigtas Kultūros paveldo centras (KPC). Šios įstaigos direktoriumi iš pat pradžių buvo Vitas Karčiauskas.30
Vėliau dar būta daugybės pavadinimų ir iškabų keitimų, kitų permainų – visų čia neišvardysi. Bet akivaizdu, kad nuo XX a. 10 deš. vidurio situacija, nors ir lėtai, tačiau gerėjo. Lietuvoje sukūrus naują paminklosaugos įstatyminę bazę imta tobulinti specialistų atestavimo tvarką, tad pamažu taisėsi ir sienų tapybos restauravimo reikalai – šiuo laikotarpiu dominuoja vakarietišką požiūrį atitinkantys konservacinio pobūdžio darbai.
... reorganizacijos ir organizacijos
Taigi po 1990-ųjų Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir tvarkybos organizacijų sistema išgyvena tikrai ne geriausias dienas. Restauravimo darbų vis dažniau imasi naujos organizacijos, o senosios arba uždaromos, arba transformuojamos – keičiami pavadinimai ir veiklos pobūdis. Pavyzdžiui, iš ankstesniųjų restauravimo įstaigų 2000 m. buvo likusios tik kelios: UAB „Vilniaus restauratoriai“ (buv. „Meistras“), UAB „Klaipėdos restauratoriai“ (buv. „Mingė“), UAB „Kėdainių restauratoriai“, likvidavus UAB „Kauno restauratoriai“ susikūrusi UAB „Restauracija“. Tuo metu kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų užsakymus į savo rankas perėmė statybinės įmonės – uždarosios akcinės bendrovės „Senovė“, „Ekinsta“, „Geostatyba“, „Marijampolės statyba“, „Statybos ir restauravimo darbai“, „Ateities statyba“, „Aukštinė“, „Trobesiai“. AB „Panevėžio statyba“ sugebėjo „išsikovoti“ išskirtinių ir, žinoma, pelningų užsakymų Vilniaus pilių komplekse ir prezidentūroje.31
Į privatizuojamų pramonės ir kitų objektų sąrašus įtraukus su Lietuvos kultūros paveldo tvarkyba susietas įmones likviduotas Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas, o visai netrukus, 1992–1993 m., į privačias rankas pateko visa likusi ir iki tol gana tvarkingai funkcionavusi nekilnojamojo kultūros paveldo restauravimo organizacijų sistema.
Vienas skaudžiausių to meto smūgių teko kultūros paveldo mokslinių tyrimų įstaigoms: Paminklų konservavimo institutas tapo AB Paminklų restauravimo institutu, jo Kauno filialas – AB Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutu, Klaipėdos – UAB Paminklų restauravimo centru. Privatizuotos restauravimo valdybos ir išparduoti jų veiklą anksčiau koordinavusio Paminklų restauravimo tresto bei Paminklų konservavimo ir restauravimo instituto pastatai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Biržuose ir Telšiuose.32 Įstaigos nyko ir ėmė vegetuoti.
Kartu su šiais iškabų keitimais ir turto perėmimais koja kojon žengė ir kitos pragaištingos „reformos“: etatų mažinimas, kvalifikuotų specialistų atleidimas ir pan. Pavyzdžiui, Pažaislio architektūros ansamblyje ne vienerius metus freskų restauravimo darbus organizavusi valstybinė įstaiga „Kauno restauratoriai“ 10 deš. pradžioje buvo panaikinta – iš pradžių reorganizuota į „Restą“, o vėliau pavirto UAB „Restauracija“.33 Gana nesunku perprasti, kodėl ši pavadinimų kaitaliojimo ekvilibristika buvo naudinga.
Taigi valstybė iš savo globos išleido gana efektyviai veikusios kultūros paminklų tyrimo, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbus vykdžiusias organizacijas. Jei būtų tvarkomasi kiek racionaliau, išmintingiau, šių smūgių objektų autentiškumo išsaugojimui, restauravimo darbų kokybei būtume galėję ir išvengti. Čia pritiktų ši Umberto Eco citata: „Mūsų priimamos visumos išlaikymas, saugojimas nuo padrikų mutacijų yra viena mūsų, kaip mąstančių būtybių, egzistencijos sąlygų (...). Kita mūsų, kaip mąstančių būtybių, išlikimo sąlyga yra mokėjimas lavinti savo protą ir jautrumą taip, kad kiekviena įgyta patirtis praturtintų ir pakeistų mūsų priėmimo sistemą. Priimtų formų pasaulis turi išlikti vientisas tuo požiūriu, kad jis turi harmoningai augti, be šuolių ir deformacijų...“34
Tačiau, kalbant apie specialistų padėtį, reikalai taisėsi. Kone iki 1995 m. restauratoriai Lietuvos restauravimo įmonėse paprastai buvo įdarbinami pagal sutartis. Tačiau 10 deš. antroje pusėje vadinamųjų „klajojančių“ restauratorių vietas vis dažniau užima etatiniai darbuotojai, kurie paveldo objekte įdarbinami kur kas ilgesniam laikui nei anksčiau. Tai gerino konservavimo ir restauravimo darbų kokybę – tvirtesnės socialinės garantijos ir nuolatinė darbo vieta didino motyvaciją tobulinti profesinius įgūdžius ir kokybiškai atlikti patikėtus darbus.
XX a. pabaigos užmojai
Nepaisant to, kad kuo toliau, tuo dažniau ne specialistai, o „statybininkai“ sprendė mokslinių (istorinių, menotyrinių ir kt.) paveldo tyrimų poreikį ir vykdė restauratorių atranką, ir kitų nepalankiai besiklostančių aplinkybių, Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbai su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis vyko toliau. Situacijai šalies ūkyje tampant stabilesnei, apie 1995 m. jų apimtys akivaizdžiai ūgtelėjo. Vilniaus jėzuitų Šv. Jono bažnyčios Švč. Marijos Paguodos (Šv. Stanislovo Kostkos) koplyčioje freskos buvo konservuotos-restauruotos tarp 1975 ir 1998 m.; Paparčių (Kaišiadorių r.) dominikonų kapinių koplyčioje tapybinis dekoras valytas, konservuotas ir dalinai restauruotas tarp 1988 ir 1998 m.; analogiški darbai tarp 1990 ir 1996 m. vykdyti ir Liškiavos (Varėnos r.) dominikonų Švč. Trejybės bažnyčioje (restauratoriai Bronius Meškauskas, Šarūnas Juršėnas, Vincas Stankevičius ir kt.).
Pažaislio kamaldulių vienuolyne sienų tapybos restauravimas apie 1990 m. buvo nutrūkęs. Bet maždaug po poros metų, apie 1992 m., atnaujintas – sienų tapybos restauratoriai grįžo į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi koplyčią.35 Pažaislio freskų restauravimo istorija išskirtinė tuo, kad restauratoriai čia visada vadovavosi moksliniais tyrimais bei profesionalių specialistų rekomendacijomis ir siekė konservavimo-restauravimo darbų kokybės, o ne kiekybės. Buvo priimtas pagirtinas sprendimas Pažaislio ansamblio freskas restauruoti atskirais kompleksais, o ne visas vienu metu. Manau, atsižvelgta į praeities klaidas: anksčiau ilgą laiką bažnyčios vidaus erdvės buvo virtusios savotiška „statybų aikštele“ ir tiesiog „duso“ nuo gremėzdiškų statybinių stelažų, kurie ne tik sukeldavo nepatogumų tikintiesiems ar kt. lankytojams, bet ir paliko daug mechaninių pažeidimų freskų paviršiuje – įbrėžimų, išdaužymų.
Tiesa, tuo metu Pažaislyje buvo likę tik vienas kitas iš ankstesnio gausaus būrio laisvai samdomų restauratorių, tad keisti požiūrį į restauravimo organizavimą vertė ir pats gyvenimas. 1998–2001 m. vykdytas Pažaislio bažnyčios choro sienų tapybos restauravimas išsiskiria profesionalumu ir šiuolaikiškumu, atitinka vakarietišką paveldo tvarkybos sampratą.
Panašiu metu, 1993–1994 m., restauruota ir Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios itin vertinga daugiasluoksnė XVI pr. sieninė tapyba (restauratoriai J. A. Pilipavičius, Povilas Kuodis ir kt.), susidedanti iš trijų dalių ir vaizduojanti simbolinio miesto panoramą, iš jūros išnyrančius demonus ir Nukryžiavimo bei šv. Pranciškaus gyvenimo scenas. Ši kompozicija puošia lygią ir plačią, taigi kone idealiai sienų tapybai tinkamą bažnyčios interjero šiaurinę sieną. Gotikinio bažnyčios portalo fragmentas išlikęs iki šiol.36 Čia sienų tapybos restauratoriai grįžo ir 1998–1999 m. Tada darbuotasi prie triumfo arkos Kristaus Nukryžiavimo scenos (XIX a.), presbiterijos glifų, skliautų barokinės ornamentikos (XVII a.) ir t. t. Restauruojama čia buvo ir XXI a., tačiau apie tai vėliau.
Prie Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios prigludusio bernardinų vienuolyno galerijoje 1995 m. taip pat vyko panašūs darbai. Jie svarbūs tuo, kad buvo atidengta daug unikalių, didžiulę istorinę bei meninę vertę turinčių Lietuvos sienų tapybos paveldo artefaktų, tarp kurių, kaip spėjama, net XV a. tapybos fragmentas ir XVI a. datuojama sieną prie durų į zakristiją puošianti „Nukryžiuotojo“ freska (restauratoriai P. Kuodis, J. A. Pilipavičius, G. P. Janonis ir kt.). Apie išskirtinę pastarojo kūrinio vertę byloja jau tas faktas, kad tai vienas seniausių šalyje sienų tapybos technika atliktų „Nukryžiuotojo“ paveikslų – gal tik Vilniaus arkikatedros kriptos „Nukryžiuotasis“ nutapytas bemaž šimtmečiu anksčiau.
Antroje 10 deš. pusėje nepaprastai įdomių sienų tapybos konservavimo-restauravimo darbų atlikta ir Vilniaus universitete: 1995–1997 m. restauruota Baltoji salė – sudėtinė senosios universiteto observatorijos dalis. Vėliau, 1997–1998 m., imtasi Bendrosios skaityklos – buvusios jėzuitų svetainės-bibliotekos (Hypocanastum commune), kuri XVII–XVIII a. dekoruota sienų tapyba ir išsiskyrė nepaprastu puošnumu, tačiau po daugelio rekonstrukcijų atrodė gana apgailėtinai.37 Taigi siekta, kad Vilniaus universiteto Baltoji salė atgautų savo pirminį vaizdą ir ankstesnį grožį (projekto autorė – architektė Aldona Švabauskienė). Restauruojant atidengta ir eksponuota langą vaizduojanti freska, kuri Bendrosios skaityklos erdvei suteikė savotiškos renesansinės, jėzuitų laikus primenančios atmosferos. Tai tik maža dalis to, kas tada čia nuveikta.
Dar tapybos konservavimo-restauravimo darbai vykdyti Vilniaus Bžostovskių rūmų koplyčioje (1994) ir Videniškių atgailos kanauninkų vienuolyno infulato rezidencijoje (1994–1997), Vilniaus jėzuitų vienuolyne ir Šv. Kazimiero bažnyčioje (1999–2000)38 ir jau visai besileidžiant XX a. uždangai polichromijų fragmentai atidengti Vilniaus trinitorių Švč. Trejybės bažnyčioje. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, nes artėjant prie XXI a. šalies sienų tapybos paveldo tvarkyba vis intensyvėjo.
XXI a. pradžios darbai
Dar kartą grįžkime į Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčią. Joje 2000 m. pavasarį buvo atidengta nežinomo autoriaus Kristaus laiptų koplyčios al fresco tapyba, datuojama 1752 m. Šis dekoras uždažytas dar XX a. 5 deš., kai čia buvo įrengti butai.39 2003–2004 m. vėl teko grįžti prie Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios eksterjero, nes dėl ankstesnio gana prasto restauravimo išbluko tapybos spalvos ir pan. Pagrindinio fasado frontono „Nukryžiuotąjį“ restauravo Gintaras Palemonas Janonis, Česlovas Polonskis, Džiuljeta Rudzinskienė ir kt.
Kone kartu freskos konservuotos-restauruotos ir Bernardinų vienuolyno pirmo aukšto koridoriuje bei šalia esančioje zakristijoje. Čia nuo 1998 m. darbavosi Juozo Algirdo Pilipavičiaus vadovaujami VDA Paminklotvarkos katedros studentai. Beje, zakristijos barokinės polichromijos (XVIII a.) tapytos vienuolių, prie jų netgi aptiktas vieno autoriaus parašas – Brat Adam Lipin.
Pažaislio kamaldulių vienuolyne freskų restauravimas taip pat nebuvo nutrūkęs: prasidėjęs 1974 m. tęsėsi iki 2006 m. Šiuos darbus galima apibūdinti kaip labai sudėtingus, reikalavusius itin aukštos specialistų kvalifikacijos ir specifinių restauravimo žinių. Nors XXI a. pradžioje Pažaislio freskų restauravimas galbūt nebuvo pakankamai finansuojamas, pasimokius iš praeities klaidų ir atsižvelgus į pasaulinę sienų tapybos restauravimo praktiką bei profesinę patirtį, sugebėta dirbti palyginus kukliomis sąlygomis. Pažaislio architektūros ansamblyje paskutiniojo sienų tapybos tvarkybos etapo metais daugiausia freskų restauravo Kęstutis Andziulis. Kartu čia dirbo ir G. Samuolytė, tačiau ji restauravo tik kelias choro patalpos sienų freskas.
Vienu metu tarp šalies paminklosaugininkų net sklandė idėja Pažaislio architektūros ansamblį įtraukti į UNESCO saugomų paminklų sąrašą. Deja, tai taip ir liko vien geri ketinimai.
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios skliaute ir sienoje 2000-ųjų lapkričio mėn. atidengti gotikinės ir barokinės tapybos fragmentai. 2000–2002 m. šie kūriniai dar ir restauruoti. Panašiu metu pradėtos restauruoti Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčios interjero freskos. Sienų tapybos restauratoriai taip pat dirbo Kauno basųjų karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčioje (2000), prie Vilniaus gynybinės sienos Aušros (Medininkų) vartų (2002–2003)40, Vilniaus universiteto Profesorių namuose, vadinamojoje Medicinos kolegijoje (2002–2005), Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje (2003), Vilniaus trinitorių (Antakalnio) ir basųjų karmelitų (prie Šv. Teresės bažnyčios) vienuolynuose (2003), Vilniaus pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje41 ir t. t.
Šiandieninės realijos
Kai darbai atlikti dar visai neseniai, nelengva juos objektyviai aptarti ar įvertinti. Štai Sapiegų rūmų renovavimas – vienas iš naujausių ir dėmesio itin vertų Lietuvos kultūros paveldo tvarkybos darbų pavyzdžių. Sapiegų rūmų ansamblis – XVII a. pabaigos italų architekto Giovannio Battistos Fredianio (ir gal menkiau žymių jo kolegų) kūrinys. Spėjama, kad pirminė – barokinė – rūmų išvaizda buvo pati puošniausia. Tačiau šis itališkas grožis iki mūsų dienų neišliko. Šiandien turime vos keletą netikslių XVIII a. pabaigos ir XIX a. rūmų fasado piešinių, kuriais remiantis – tarsi buriant iš kavos tirščių – galima tik spėlioti, kaip tai turėtų atrodyti.
XVIII–XIX a. rūmai ne kartą keitė paskirtį. Vėliau gana ilgai čia veikė ligoninė. Pastatas itin nukentėjo 1840 m. ir 1928 m. rekonstrukcijų metu. Vertingiausi autentiški elementai – pagrindiniame fasade išlikę langų apvadai ir lipdyba, rūsiuose ir dalyje pirmo aukšto patalpų – skliautai. Eksterjeras išlaikė pagrindinius carinės Rusijos laikotarpio bruožus, bet, įgyvendinus 2012 m. parengtą rekonstrukcijos planą, carinės okupacijos pėdsakų šiame paminkle turėtų nelikti nė kvapo.
Man labiausiai rūpi šių rūmų freskos. Manoma, jog juos dekoruojant Sapiegos rūmų skulptoriui ir architektui Giovanniui Pietro Pertiui talkino italų tapytojas Mykolas Arkangelas Pallonis. Ši tapyba kone totaliai sudarkyta – itin grubiai sukapota XIX a. I pusėje, perstatant rūmus į carinę ligoninę, „o vėliau ten įsikūrus kareivinėms freskos sunaikintos“.42 Tapyba restauruojama nuo 2014 m., tačiau į šiuos darbus žiūriu gana kritiškai – abejoju, ar galima atkurti kompozicijas, kurios buvo taip stipriai suniokotos: „(...) tinko pagrindo išdaužų gausa užgožia tapybą ir neleidžia nei jos suvokti, nei įvertinti, juolab apsispręsti, ar apskritai įmanoma šią tapybą restauruoti“.43 Tačiau bene visuose oficialiuose pranešimuose Sapiegų rūmų tvarkybos darbai įvardijami būtent kaip restauracija. Manau, tai greičiau renovacija arba atkūrimas, nors nežinau, ar ten begalima ką atkurti. Be to, esu įsitikinęs, kad čia dominuoja romantinis restauravimas ir dar pačia blogiausia forma, paremta XIX a. Emmanuelio Viollet-le-Duco propaguota filosofija. Taigi čia susipynė ir fragmentinis išlikusių vertingų elementų restauravimas, ir šiuolaikinėmis statybinėmis technologijomis grįstas statinio renovavimas, ir dalies eksterjero bei interjero detalių ar fragmentų atkūrimas – ir, žinoma, daugiausia pagal analogus.
Skaitytojas galėtų paklausti, kas čia smerktina, jei šių rūmų tvarkyba paremta analogijomis. Argi blogai, kad siekiama atkurti tai, kas neišliko iki mūsų dienų? Net jei nėra tiksliai žinoma, koks vaizdas buvo, vis vien jis turėjęs būti nepaprastai puošnus ir gražus! Atsakyčiau, kad nėra nei teisinga, nei sąžininga, kai iš įvairių Europos pakampių prisirankiojama padrikų fragmentų, detalių ir tiesiog lipdoma krūvon. Prisiminus Venecijos chartijos principus, teigiančius, kad restauravimas baigiasi ten, kur prasideda hipotezės, kad jis yra tik priemonė, skirta autentiškam paminklui išsaugoti ir pan., atkūrimo pagal analogijas filosofija yra neprofesionali, pasenusi ir niekaip nedera su šiuolaikiniu vakarietišku požiūriu. Dabar vykstančioje Sapiegų rūmų renovacijoje jau ryškūs seniai „nurašyto“ romantinio restauravimo bruožai, tačiau apie galutinį rezultatą kalbėti dar ankstoka.
Šis atvejis verčia susimąstyti ir apie kitus šiuo metu tvarkomus Lietuvos kultūros paveldo objektus. O jų mūsų šalyje yra ne vienas. Kad ir jau minėtas Vilniaus bernardinų vienuolyno architektūros ansamblis. Sienų tapybos restauravimo laikotarpis šiame kultūros paveldo objekte išsiskiria tuo, kad freskų tvarkyba daugybę metų čia vykdoma nenutrūkstamai ir pastaruoju metu šis paminklas tapęs savotiška Vilniaus dailės akademijos (VDA) sienų tapybos restauravimo specialybės auklėtinių mokomąja baze, vadovaujama aukšto lygio specialistų. Tai, kad VDA prisideda prie restauratorių gretų gausinimo ir atnaujinimo, yra sveikintina. Juolab kad čia paruošti specialistai vėliau nukreipiami į kitus panašius paveldo objektus. Keletas dabar darbuojasi ir Sapiegų rūmuose.
Tačiau Vilniaus bernardinų vienuolyno architektūros ansamblio sienų tapybos restauravimas, mano nuomone, pernelyg intervencinis – čia naudota daug retušo, o tai atitolina restauravimą nuo pageidaujamo konservavimo.
Pažaislio kamaldulių vienuolyno Šventųjų vartų (forestorius arba Svečių namo) renovavimas44 turi tų pačių minusų kaip ir Sapiegų rūmuose vykdomi darbai. Laimė, liko nepaliesti autentiški baroko laikotarpio M. A. Pallonio sienų tapybos paveikslai. Tačiau gana drąsiai transformuota freskų apsuptis – naudotos šiuolaikinės medžiagos, pasirinkti prie aplinkos ir unikalių italų meistro sienų tapybos kūrinių ne itin derantys modernūs architektūriniai sprendimai ir kiek kičiniai dizaino elementai. Kitaip tariant, ši aplinka buvo tvarkoma tenkinant šiuolaikinio statistinio „kultūrinio turisto“ poreikius, pataikaujant jo paviršutiniškam grožio supratimui, kuriame italo tapybai, įtariu, nėra daug vietos.
Pabaigai pasilikau Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblį, statytą XVII–XVIII a. 2012 m. čia kilęs gaisras – viena didžiausių kultūros paveldo netekčių šalies istorijoje, nes su dūmais išgaravo pinigais sunkiai įvertinama Lietuvos kilnojamojo kultūros paveldo kolekcija. Be to, gelbstint statinius nuo ugnies, smarkiai suniokota prieš tai tik ką restauruota sienų tapyba – kūriniai sulieti vandeniu. Panašaus masto nuostolių patirta nebent XVII a. viduryje, kai Vilnių negailestingai grobstė svetimšaliai grobikai. Tačiau, priešingai nei tada, nežinome šios istorijos kaltininkų. Kaip oficialiai teigia valstybinės institucijos, gaisras įvyko dėl netvarkingos instaliacijos. Tytuvėnų vienuolyno architektūros ansamblyje 2007–2009 m. vykdyti XVII a. datuojamos arkinės galerijos-tvoros stogo tvarkybos darbai, o kiek vėliau, apie 2011-uosius, restauruotos ir freskos.45 Dar prieš gaisrą teko kalbėtis su vienu iš restauratorių, jis užsiminė apie kai kuriuos organizacinius nesklandumus: pavyzdžiui, restauruojamų freskų sugadinimus, kurie, kilus šurmuliui, skubiai buvo atitaisyti. Atsižvelgus į tai, kyla visokių minčių.
Taigi XX a. 9 deš. pabaigos–10 deš. pradžios politinės-ekonominės-socialinės permainos lėmė institucines Lietuvos kultūros paveldo apsaugos bei tvarkybos sistemos reformas: valstybė iš savo globos išleido už kultūros paveldo tyrimo, restauravimo-konservavimo, pritaikymo darbus atsakingus institutus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir jų padalinius, restauratoriai išsibarstė po smulkias įmones, ir tai buvo viena didžiausių to meto Lietuvos paminklosaugos bėdų. Į paminklotvarkos sritį įsitraukė nauji ūkio subjektai, paveldo objektų tvarkybos darbų konkursus vis dažniau laimėdavo statybinės arba statybos remonto organizacijos. Taigi paveldo tvarkybą vykdžiusias specializuotas įstaigas nustūmė „restauravimu“ panorę užsiimti eiliniai statybos uabai. Tai gerokai paveikė sienų tapybos restauravimo raidą ir kokybę.
Paveldo tvarkyba patyrė stiprų smūgį, tačiau buvo tęsiama. Ir jau netrukus atidengti freskų fragmentai Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje bei Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios Kristaus laiptų koplyčioje, atlikti reikšmingi darbai Pažaislyje ir kituose svarbiuose šalies objektuose. Nors tuo laiku Lietuvos sienų tapybos restauratoriams itin dažnai tekdavo tenkintis gana kukliomis tyrimo ar konservavimo-restauravimo priemonėmis, bet ir tokiomis sąlygomis sugebėta pasiekti gerų rezultatų.
Lieka neatsakytas klausimas, kuria kryptimi šiandien yra pasukusi mūsų kultūros paveldo tvarkyba. Dabartinė Sapiegų rūmų renovavimo koncepcija liudija, kad jau nukeliauta šunkeliais – pataikaujama prastam skoniui, užsimerkiama prieš sienų tapybos paveikslų vertę. Gal tada geriau komerciškai neatsiperkančius, „nepelningus“ kultūros paveldo objektus palikti likimo valiai? Bet argi tai nėra pats ryškiausias smukimo bei mankurtizmo ženklas, kai renkamasi tarp nykimo ir kičinio restauravimo.
1 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p. 78.
2 Pinkus S. Dailės kūrinių restauravimo problemos // Istorijos ir kultūros tyrimas ir restauravimas Lietuvos TSR 1976–1980 m. Vilnius, 1980, p. 68.
3 http://www.eparodos.mb.vu.lt/kiemeliai/vu/biblioteka/infolt.html#lelev.
4 VDA skaityta Algirdo Juozo Pilipavičiaus paskaita Sienų tapybos restauravimo raida Lietuvoje. Garso įrašas, 2004 11 26.
5 Žr. Klajumienė D. XVIII a. sienų tapyba Lietuvos bažnyčių architektūroje. Vilnius, 2004, p. 211.
6 Pinkus S. Min. veik., 1980, p. 68.
7 Šios bažnyčios (statytos 1729–1756 m., konsekruotos 1756 m.) interjero sienas puošia 1757–1758 m. nežinomo autoriaus tapytos figūrinės ir ornamentinės kompozicijos, kurios buvo restauruotos (?) dar 1919–1928 m. (Klajumienė D. Min. veik., 2004, p. 244.)
8 1819–1822 m. universiteto architektas K. Podčašinskis sukūrė įspūdingas klasicistines gilių kesonų salės lubas su rozečių ir akanto lapų ornamentu. 1919 m. salę restauravęs Stepono Batoro universiteto profesorius ir tapytojas F. Rusčicas atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą.
9 Drėma V. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vinius, 1997, p. 264.
10 Ten pat.
11 Markevičienė J. „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Pažinti, išsaugoti, nenutylėti... // www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-01-nepriklausomybes-sasiuviniai-pazinti-issaugoti-nenutyleti/140249.
12 Meno kūrinių restauravimas. Sud. R. Kaminskas. Vilnius, 1988, p. 4.
13 Pirmoji restauravimo laboratorija buvo įkurta Berlyno muziejuose dar 1888 m., vėliau –Britų muziejuje (1919 m.) ir Luvre (1925 m.). Pirmasis restauravimo institutas – Doernerio institutas – 1938 m. įsteigtas Miunchene. Pagrindinės restauratorių mokyklos: Centrinis restauravimo institutas (Instituto Centrale del Restauro) Romoje, Londono universiteto padaliniai – Archeologijos institutas bei Courtauldo institutas, Niujorko universiteto Dailės institutas (Institute of Fine Arts).
14 „Restoration means returning the EXISTING fabric of a place to a known earlier state by removing accretions or by reassembling existing components without the introduction of new material“. Žr. The Australia ICOMOS Charter for Places of Cultural Significance 1999 // www.icomos.org/australia. 2005 05 12 prieiga prie interneto duomenų bazės.
15 Trečio, šešto ir devinto piliastrų freskas atidengė, restauravo bei iš dalies rekonstravo K. Andziulis, B. Meškauskas, Č. Polonskis, V. Stankevičius, B. Uogintas.
16 Autoriaus pokalbis su restauratorium K. Andziuliu. Garso įrašas, 2004 10 29.
17 Autoriaus pokalbis su buvusiu KVAD Restauravimo tarybos pirmininku R. Jalovecku. Garso įrašas, 2005.01 11.
18 Bažnyčia statyta 1408 m., rekonstruota 1679–1688 m., atstatyta po 1748, 1749 m. gaisrų. Vienuolynas statytas 1679–1689 m., atstatytas po 1748, 1749 m. gaisrų. Bažnyčioje ir vienuolyno koridoriuje išlikusi XVIII a. (apie 1756–1770 m.) mišrios technikos, nežinomo autoriaus sienų tapyba: eksterjere – iliuzinė tapyba, interjere (t. y. bažnyčios koridoriaus sienoje, centrinės navos, vienuolių choro, presbiterijos, šoninių navų skliautuose, kupole) kompozicijos – scenų ciklai. 1814 m. bažnyčios kupolo freskos (įrašas kupole) perdažytos. 1898–1899 m. XVIII a. tapyba pertapyta ryškesnėmis spalvomis. 1899 m. taip pat pertapyta ir sienų tapyba vienuolyno I a. koridoriuje. Nuo 1978 m. visus šiuos kūrinius tyrę PRI darbuotojai. (Klajumienė D. Min. veik., 2004, p. 237.)
19 Šv. Gertrūdos bažnyčioje apie 1985 m. darbavosi freskų restauruotoja ir tyrėja G. Samuolytė.
20 Koplyčioje, statytoje 1765 m., išlikusi (interjere, t. y. sienose) nežinomo autoriaus XVIII a. II p. iliuzinė tapyba ir figūrinės kompozicijos – al fresco technika.
21 1627 m. statytos Šv. Mykolo bažnyčios eksterjerą (t. y. šventoriaus vartus ir pagrindinį bažnyčios fasadą) puošia nežinomo autoriaus XVIII a. II p. (?) Stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas, o XVII a. statytos, po 1737 ir 1748 m. gaisrų 1748 m. atnaujintos Šv. Kryžiaus bažnyčios eksterjere – nežinomo XVIII a. dailininko nutapytas Stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas.
22 1600–1709, 1715–1722 m. statytos, 1750–1760 m. rekonstruotos Švč. Trejybės bažnyčios vidaus erdvių šoninėse sienose išlikę nežinomo autoriaus iliuzinės tapybos fragmentai.
23 Žr. Ivanova A. V. Meninis palikimas // VRMTI leidinys, 1977 (32), p. 2.
24 Pradiniai pasiūlymai restauravimo darbų programai ir metodikai sudaryti, konservuojant sieninę tapybą, rastą Vilniaus Paveikslų galerijos (buv. Katedros) rūsyje -kapavietėje. Vilnius, 1985 04 11. Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo (už kurį esu dėkingas J. A. Pilipavičiui).
25 Archeologinių tyrimų metu Vilniaus paveikslų galerijoje rastos sieninės tapybos restauravimo darbų programa ir metodika. Vilnius, 1985 06 20. Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo (už kurį esu dėkingas J. A. Pilipavičiui).
26 Kultūros paveldo apsauga. Sud. J. Bardauskas, V. Karčiauskas. Vilnius, 1997, p. 236.
27 Komisija darbą baigė 1990 m. balandį. (Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, 2002., p. 34.)
28 Glemža J. R. Min. veik., 2002, p. 35.
29 Lietuvos kultūros paveldo atgimimas. Sud. I. Grigaitienė. Vilnius, 2004, p. 7.
30 Lietuvos kultūros paveldo atgimimas. Sud. I. Grigaitienė. Vilnius, 2004, p. 8–9.
31 Glemža J. R. Min. veik., 2002, p. 37–38.
32 Vilniuje iš buvusių Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto Restauravimo valdybų tada susiformavo uždarosios akcinės bendrovės „Akantas“, „Smailė“, „Meistras“, „Vilniaus vargonų dirbtuvė“, „Resvila“, Kaune – UAB „Kauno restauratoriai“, Klaipėdoje – UAB „Mingė“, Kėdainiuose – „Kėdainių restauratoriai“, Telšiuose – „Telšių meistrai“, Biržuose – „Agluona“, Trakuose – „Etra“. (Glemža J. R. Min. veik., 2002, p. 37.)
33 UAB „Restauracija“ buvo įsteigta 1995 m., tačiau įmonė „Kauno restauratoriai“ oficialiai likviduota tik 1999 m.
34 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p.158.
35 Apie 1994 m. baigtos restauruoti ir Pažaislio bažnyčios Šv. Pranciškaus Salezo koplyčios skliauto kompozicijos.
36 Taigi prieš keletą šimtmečių čia turėjo būti visiškai kitoks apšvietimas. (Janonienė R. Ideas of Franciscan Observancy in the Wall Paintings of the Church of Sts Francis and Bernardino in Vilnius at the beginning of the Sixteenth Century // Acta Historiae Artium Balticae, 2007–2, p. 58.)
37 Apie VU vidaus erdvių rekonstrukcijas liudija ir dokumentai (žr. VAA F. 5-2193 – VU, Universiteto 3. Istoriniai-meniniai tyrimai. Istorinė apybraiža.)
38 Žiemos refektoriuje ir zakristijoje tapybos fragmentai atidengti dar 1990 m., o baigta restauruoti (rest. S. Latonas) 1999–2000 m. (Klajumienė D. XVIII a. sienų tapyba Lietuvos bažnyčių architektūroje. Vilnius, 2004, p. 239).
39 Kultūros paminklo (kilnojamo) restauravimo pasas. Pažaislio refektoriaus freska Stebuklingas žuvies ir duonos padauginimas. 1983, PVA.
40 2002 m. atidengti Vilniaus gynybinės sienos Aušros (Medininkų) vartų eksterjero al secco ir klijinės tapybos fragmentai. Restauravimas čia vyko 2003 m.
41 Bažnyčios zakristijos skliauto tapyba atidengta dar 1999–2000 m. 2004 m. ji baigta restauruoti. Vėliau susirūpinta Švč. Mergelės Marijos koplyčios tapybinio dekoro pirminio vaizdo atstatymu: šie restauravimo darbai įsibėgėjo 2005 m.
42 Ekskursijose – aukšto europinio meninio lygio Sapiegų rūmų freskos: www.madeinvilnius.com/lt/kultura/ekskursijose--auksto-europinio-meninio-lygio-sapiegu-rumu-freskos/i/.
43 Ten pat.
44 XXI a. 2 deš. pradžioje vykdytų Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio Svečių namo renovavimo darbų techninio projekto vadovas – architektas Algimantas Kančas.
45 Ansamblis prieš tai paskutinį kartą buvo restauruotas 1961–1973 m. (www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-11-11-restauruotas-tytuvenu-baznycios-ir-vienuolyno-ansamblio-galerijos-stogas-1/35186).
Atrodo, kam šiandien gali rūpėti sovietmečiu Lietuvoje vykdyti sienų tapybos restauravimo darbai? Vis dėlto šis periodas įdomus keliais retrospektyviais aspektais, kuriuos ir norėčiau aptarti: Lietuvos sienų tapybos tvarkybos darbų chronologija, pradedant pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais ir baigiant paskutiniais šios santvarkos gyvavimo metais; sovietmečiu įvykusios organizacinės pertvarkos ir jų įtaka šio paveldo tvarkybai; ar yra pagrindo kalbėti apie akivaizdų požiūrio į paveldo tvarkybą lūžį ir posūkį į europinį raidos kelią? jei taip, kada visa tai išryškėjo? Be šių klausimų, norėtųsi aptarti ir įsimintiniausius to meto sienų tapybos restauravimo darbus.
Galima pamanyti, kad esu sovietinio laikotarpio entuziastas ir jaučiu nostalgiją į istorijos bedugnę nugarmėjusiai santvarkai. Nieko panašaus. Mano požiūrį geriausiai iliustruoja Umberto Eco mintis, kad privilegijuoto žiūros taško atsisakymas siejasi su kopernikiškąja visatos vizija, galutinai atmetusia geocentrizmą ir visus jo metafizinius priedus, o šiuolaikinis mokslo pasaulis – tarsi barokinis statinys ar paveikslas – yra toks pasaulis, kurio visos dalys turi vienodą vertę ir reikšmę.1 Esu įsitikinęs, jog jei nesiorientuosime istorijoje, nesugebėsime suvokti ir dabarties procesų, jų dėsningumų. Pavyzdžiui: atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo išdraskyta (vadinant daiktus savais vardais) už nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimus ir tvarkybą atsakingų organizacijų (tarp jų ir mokslinių institutų) sistema. O dabar labai aiškiai matome to pasekmes... Kitaip tariant, mūsų dienomis daug rimtų problemų kyla todėl, kad esame pamiršę, kas vyko dar ne itin tolimoje praeityje, ir šita užmarštis bei neišmanymas kelia mums grėsmę virsti infantiliais padarais, kurie klaidingai interpretuoja, pasiduoda kitų įtakai ir pan.
Šeštasis dešimtmetis: pirmieji sienų tapybos restauravimo žingsniai
Ankstyviausi žinomi sovietinio laikotarpio sienų tapybos tvarkybos pavyzdžiai – 1957–1959 m. bandymai atnaujinti keletą Vilniaus universiteto Pranciškaus Smuglevičiaus ir Joachimo Lelevelio salių bei Verkių ansamblio rytinių rūmų sienų tapybos kompozicijų, deja, nebuvo itin sėkmingi – anuometinės paveldo apsaugos institucijos minėtus Vilniaus „Dailės“ kombinato dailininkų darbus įvertino kaip netinkamus ir uždraudė.2 Apie šeštojo dešimtmečio J. Lelevelio salės dekoro restauravimą duomenų šiandien galime rasti ir Vilniaus universiteto internetinėje svetainėje. Ten rašoma, kad tapybą, kurią dar praėjusio amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje atkūrė Jerzy Hoppenas (1891–1969), 1956 m. atnaujino dailininkas Boleslovas Motuza.3
Dar viena nenusisekusio restauravimo istorija nutiko 1969–1971 m., kai sienų tapyba siaubingai nevykusiai buvo atnaujinta Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Vilniaus dailės akademijoje man teko klausyti paminklosaugos katedros studentams skirtos sienų tapybos restauratorius Juozo Algirdo Pilipavičiaus paskaitos, kurioje pranešėjas pasakojo, kaip jis gelbėjo autentišką XVIII a. tapybą, tiksliau, kaip nuo kūrinio paviršiaus šalino jį darkiusius minėtus užtapymus. Laimė, šie buvo atlikti panaudojus PVA temperą, tad nusiplovė gana lengvai.4 Beje, Dalia Klajumienė savo monografijoje mini, jog Jiezno bažnyčios sienų tapybą tada taip atnaujino E. Žilys.5
To dešimtmečio nesėkmių seriją „vainikuoja“ kontraversiškai vertinami Aldonos Kalitytės darbai. Jei tikėsime kritikais, jos vykdytos tapybos paieškos ir konservavimo bandymai Šv. Jonų bažnyčioje ir kituose reikšminguose objektuose buvę nepakankamai dokumentuoti ir technologiškai netobuli, o kai kurie iš po kalkinio dažymo atidengti dideli freskų plotai nesutvirtinti, t. y. ilgiems metams pasmerkti erozijai.6
Kita vertus, A. Kalitytę daugelis vertina kaip talentingą Lietuvos sienų tapybos tvarkybos specialistę, ji minima tarp pirmųjų, kurie mūsų restauravimą priartino prie šiuolaikinio požiūrio, tad priekaištai jos adresu prašosi būti analizuojami, o ne priimami kaip nekvestionuojama tiesa. Ir prie šio klausimo dar žadu grįžti – tuomet, kai šnekėsiu apie aštuntąjį dešimtmetį ir jo realijas.
Septintasis dešimtmetis: situacija gerėja
XX a. septintajame dešimtmetyje vis dar pasitaikydavo neprofesionalių, nekokybiškai atliktų Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbų. Pavyzdžiui, viename iš Vilniaus Stiklių gatvės namų (buv. Antokolskio g. 6 / 8) atidengiant ir restauruojant klijinę sienų tapybą nesubalansuotas patalpų temperatūros ir drėgmės režimas, iš tinko nepašalintos druskos.
Tačiau buvo ir sėkmingesnės praktikos: 1965 m. rekonstruojant Vilniaus buv. vizičių vienuolyno Šv. Jėzaus širdies bažnyčios vidų freskų burėse pašalinti 1865 m. uždažymai7; apie 1966-uosius laikinai atidengtos dvi 1938 m. Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmų (dab. Kauno apskrities viešosios bibliotekos skyrius) interjerus papuošusios, o 1941–1944 m. uždažytos Petro Kalpoko kompozicijos; 1970 m. Vilniaus universiteto Mokslo darbuotojų skaityklos, statytos XVII a. kartu su refektoriumi, salėje atkurtas klasicistinis dekoras – sienos atgavo pirmykštę pilką spalvą.8
Taigi, atrodo, situacija pamažu gerėjo. Prie to nemenkai prisidėjo žymusis 1964 m. tarptautinis paminklosaugininkų kongresas, vykęs Venecijoje. Nors pirmieji sovietmečio dešimtmečiai Lietuvoje vakarietiškoms kultūros paveldo apsaugos idėjoms ir nebuvo labai palankūs – žinia, tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui apie jas net ir kalbėti buvo pavojinga, tačiau ilgainiui, maždaug nuo septintojo dešimtmečio vidurio, restauruojant mūsų kultūros vertybes pirmenybė jau teikiama konservavimui, o ne atkūrimui. Ir tai, mano galva, nepaprastai svarbu, nes kaip tik tada restauruojant Lietuvos sienų tapybą įvyksta reikšmingas lūžis.
Aštuntojo dešimtmečio peripetijos
Jau užsiminiau apie griežtą restauratorės A. Kalitytės kritiką. Tiesa, ji užgriuvo restauratorę ne iš karto, o aštuntajame dešimtmetyje, t. y. prabėgus tam tikram laikui po atliktų darbų. Savotiška akumuliuojančia tos kritikos jėga tapo žinomas paminklosaugininkas Vladas Drėma. Jis aštuntojo dešimtmečio pabaigoje rašydamas apie Švč. Marijos Paguodos (Šv. Stanislovo Kostkos) koplyčios freskų restauravimo kokybę savo nuomonės nevyniojo į vatą: „Šiam darbui Kultūros ministerija ruošėsi – pasiuntė į Maskvos restauracines dirbtuves keleriems metams pasimokyti tapytoją A. Kalitytę, paskui – dar metams stažuotis į Lenkijos dirbtuves. Atrodo, freskoms restauruoti buvo paruošta profesionali restauruotoja. Darbą pradėjo nuo uždažytų freskų paieškų. Kadangi jai stigo dokumentinės informacijos – kur ir kada spėjamos freskos buvo tapytos, tai ir paieškos nebuvo sėkmingos, kol neužklydo į skliautus. Pasirinko uždavinį – nuvalyti ir restauruoti Marijos Paguodos koplyčios kupolo tapybą, tačiau pradėjo ne nuo opiausios vietos, kur dėl perdrėkusio mūro kalkių sluoksnis su tapyba atsiskyrė nuo sienos ir lukštenosi – grėsė nubyrėti. Tą vietą tereikėjo užkonservuoti (…). Penkiolika metų dirbusi šioje koplyčioje, restauruotoja nesiryžo tos vietos liesti, kolei kalkių sluoksnis su tapyba savaime nubyrėjo ir taip sunyko daugiau negu vienas kvadratinis metras tapybos.“9 Dar V. Drėma piktinosi, jog su šia restauruotoja daug vargo turėjusi prie Restauravimo tresto veikusi nuolatinė komisija restauruotiems darbams priimti (architektas R. Jaloveckas, dailės istorikai S. Pinkus ir V. Drėma): iš A. Kalitytės nebuvo galima išreikalauti restauravimo darbų dokumentacijos, t. y. defektinio freskos aprašymo, restauravimo darbų programos ir metodikos, atliktų darbų ataskaitos. Per 15 metų A. Kalitytė sugebėjusi restauruoti vos trečdalį koplyčios kupolo freskų, o J. A. Pilipavičius – kitas nuolatinis freskų restauruotojas Šv. Jonų bažnyčioje – buvęs už ją nepalyginamai stropesnis. Taigi, anot V. Drėmos, A. Kalitytės darbas buvęs paviršutiniškas, nesistemingas ir aplaidus.10
Be jokios abejonės, šių V. Drėmos kaltinimų negalima lengva ranka atmesti – jie gana svarūs ir rimti. Antra vertus, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, kai kurios šios istorijos detalės atrodo keistokos ir suteikia peno pamąstymams. Pavyzdžiui, kad ir ši V. Drėmos retorika jo rašytame (37 mašinraščio puslapių apimties) atvirame laiške LKP CK ideologijos reikalų sekretoriui Lionginui Šepečiui – jame, be kaltinimų dėl minėtos Jiezno bažnyčios tapybos sudarkymo, rasime žaibų ir A. Kalitytės adresu, cituoju: „Viena tokių restauratorių grupė, vadovaujama tokio Žilio, 1971 m. sugadino Jiezno bažnyčios vertingas XVIII a. italų meistrų tapytas freskas. (...) Be šios grupės, privačia bažnytinių paveikslų restauracija su Paminklų apsaugos valdybos licencija vertėsi restauratorės A. Kalitytė ir E. Šmigelskaitė. Jos turėjo tam tikras kvalifikacijas, bet joms stigo sąžiningumo ir meninės kultūros. (...) jos vertėsi privačia praktika, dosniai atlyginama ir nekontroliuojama.“ Aišku, čia pat pateikta ir svaresnių argumentų: „Jos daugelį vertingų bažnytinių paveikslų nuvertino be atodairos juos pertapydamos, keisdamos jų koloritą, o kartais ir deformuodavo originalų piešinį.“11
Pastarajame V. Drėmos tekste akis kliūva už žodžių junginio „privati praktika“. Sovietmečiu, jei kas nepamena, privati praktika tiesiogiai tapatinta su nelegalia ekonomine veikla; ji, pasak to meto santvarkos prievaizdų, buvo kone ideologinis nuodas, buržuazinio gyvenimo būdo apraiška. Kyla įtarimas, jog šioje istorijoje galėjo veikti asmeniškumai arba tarnybinė konkurencija.
Svarbu prisiminti, kad kalbama apie dailininkę bei tyrėją, kuri 1967–1970 m. keliolikoje paminklų vykdė sienų tapybos paieškas ir aktyviai dalyvavo ankstyvojo etapo konservavimo-restauravimo darbuose Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Kitaip tariant, A. Kalitytė buvo tarp tų pirmųjų, kurie ėmėsi labai reikšmingų septintojo dešimtmečio sienų tapybos restauravimo darbų. Taigi kuo šiuo atveju tikėti? Juolab kad, tiesą pasakius, niekada ir niekur nesu matęs nė dalies V. Drėmos žodžius pagrindžiančių įrodymų – dokumentų, fotografijų ar kt. Gal tų įrodymų yra, tik įslaptinti, užrakinti po keliais užraktais? Šiaip ar taip, ši kritikos banga nenubraukia esminio fakto: XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėti ir keliolika metų trukę Šv. Jonų bažnyčios sienų tapybos tvarkybos darbai tapo tikru „restauravimo universitetu“ daugeliui aptariamos srities Lietuvos specialistų. Ir A. Kalitytės indėlis čia didžiulis – būtent ji buvo tarp tų pirmųjų, kurie restauruojant mūsų sienų tapybą inicijavo permainas ir kovojo už europinį-vakarietišką požiūrį. Tai buvo Lietuvos sienų tapybos restauravimo išbandymų, o kartu ir virsmo į naują požiūrį metas, tad natūralu, kad neišvengta ir slystelėjimų.
Aštuntasis-devintasis dešimtmetis: organizacinės reformos, proveržis ir įsimintiniausi sienų tapybos restauravimo darbai
XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tarsi atsižvelgiant į ankstesniųjų metų monumentaliosios tapybos restauravimo klaidas bei nesėkmes, valdžios kabinetuose gimsta sprendimas įgyvendinti tokias organizacines ir struktūrines reformas, kurios turėtų garantuoti sienų tapybos paveldo tvarkybos darbų kokybę, tačiau tuo pat metu leistų kooperuoti, sutelkti įvairių sričių specialistų pajėgas ir taip optimaliai panaudoti turimą mokslinį potencialą bei perimti kitų šalių – taip pat ir Vakarų – patirtis.
Todėl 1972 m. kovo 27 d. nutarimu Paminklų restauravimo valdyba įkuria Dailės kūrinių restauravimo skyrių, kitaip dar vadinamą Dailės darbų aikštele, kur šalia kitų suburiami ir sieninės tapybos restauratoriai. Skyrių organizavo E. Leparskas. Kiek vėliau, 1975 m., Paminklų restauravimo valdyba pertvarkyta į Paminklų restauravimo trestą, o minėtas Dailės kūrinių restauravimo skyrius reorganizuotas į Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto Dailės kūrinių aikštelę. Šiame specializuotame dailės restauravimo padalinyje tada dirbo trylika dailininkų, iš kurių aštuoni buvo Vilniaus dailės instituto absolventai, siųsti tobulintis tiek į Maskvos, Vladimiro, Kijevo dailės restauravimo dirbtuves, tiek ir į Lenkijos, Čekoslovakijos ar Rytų Vokietijos restauravimo centrus. Beje, tuo metu sienų tapybos restauratoriams ėmė talkinti dar ir dailės istorikai bei darbų kokybę ypač pagerinę chemikai – Elenos Mildos Kaminskienės vadovaujami Paminklų konservavimo instituto chemikai-technologai.12
Šios aštuntojo dešimtmečio permainos iškėlė būrį itin ryškių sienų tapybos restauravimo talentų: Kęstutis Andziulis, Gražina Samuolytė, Povilas Kuodis, Bronius Uogintas, Bronius Meškauskas, Juozas Algirdas Pilipavičius ir kt. atliko kone visas, neskaitant transfero, sienų tapybos konservavimo ir restauravimo, t. y. tvarkybos, operacijas. O tai byloja apie jų meistrystę ir amato išmanymą.
Šie pokyčiai, be jokios abejonės, neatsirado iš niekur, juos inicijavo minėtoji Venecijos chartija. Jos dėka europietiškai suvoktos, šiuolaikiškos paminklosaugos nuostatos Lietuvoje galop paėmė viršų, o kartu nustūmė į tolimus užribius iki tol gajų romantinį požiūrį. Tad tai itin reikšmingas vyksmas, ženklinantis svarbaus ir ilgalaikio proceso pradžią, nes, pirma, jo dėka mūsų restauravimas pamažu tampa neįsivaizduojamas be mokslinio požiūrio, antra, kaip tik dėl šių permainų įvyko pats tikriausias sienų tapybos restauravimo proveržis, lūžio momentas.
Čia taip pat tinkama proga priminti, kad nors Vakarų pasaulyje (XX a.) restauravimas ir grįstas amatais bei tradicinėmis dailės technologijomis, tačiau tuo pat metu jam aktualus ir specialios aparatūros, modernių techninių priemonių arba medžiagų pasitelkimas.13 Juk dar amžiaus vidury dailės paminklų restauravimas tapo ta specializuota sritimi, kuriai reikia aukštos kvalifikacijos profesionalų bei gebėjimo pritaikyti naujausius įvairių sričių mokslo laimėjimus. Nuo tada konservavimu siekiama maksimaliai išlaikyti paminklo autentiškumą, apsaugoti objektą nuo irimo, sustabdyti ardomąjį aplinkos veiksnių poveikį, o moderniai suvoktas restauravimas – tai „grąžinimas į ankstesnę padėtį ar būklę“; arba jis „reiškia egzistuojančios objektą sudarančios medžiagos grąžinimą į žinomą ankstesnę būklę pašalinant priaugimus ar perrenkant esančius komponentus, tačiau nenaudojant naujų medžiagų“.14
Kad Lietuvos sienų tapybos tvarkybai aptariamas laikotarpis yra labai svarbus ir netgi reformatoriškas, įrodo ir to meto restauracijos darbai: 1971–1973 m. vėl restauruota Vilniaus buv. karmelitų (basųjų) Šv. Teresės bažnyčios sienų tapyba – tada čia dirbo ir lenkų restauruotoja Danuta Stankiewicz; 1973 m. atidengti ir konservuoti freskų fragmentai Vilniaus dailės instituto profesoriume; 1974 m. atlikta įvairių objektų tvarkybos darbų: pradėta restauruoti-konservuoti Pažaislio architektūros ansamblio sienų tapyba, Vilniaus Bernardinų bažnyčios vakarinio frontono nišos ir Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salės plafono kompozicijos, beveik tuo pat metu inicijuoti ir reikšmingesni sienų tapybos paieškų, tyrimo, konservavimo, restauravimo darbai Vilniaus gyvenamuose namuose Stiklių g. (buv. Antokolskio g.) Nr. 6 / 8 ir Nr. 8.; 1976–1977 m. B. Uogintas ir A. J. Pilipavičius atidengė, konservavo ir restauravo XV a. statytos Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos apsidės eksterjero sieną puošiantį XVIII a. paveikslą „Nukryžiuotasis“, kuris buvo uždažytas dar XIX a. pab.
Vilniaus universitete, be jau anksčiau minėtų, atlikta ir kitų dėmesio vertų sienų tapybos tvarkybos darbų: 1977–1979 m., ant pietinio korpuso fasado atradus universiteto steigėjų, mecenatų ir valstybės valdovų portretus, t. y. XVIII a. pr. al secco technika tapytas freskas, atidengta šeštojo piliastro freska, kurioje pavaizduotas Vilniaus universiteto auklėtinis ir mecenatas, LDK didysis etmonas, Žemaitijos seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius; 1978–1979 m. buvo atnaujinama bei restauruojama ir P. Smuglevičiaus salės galinių sienų, langų angokraščių puošyba: ši profesoriaus P. Smuglevičiaus polichromija labai vertinga, vienintelė išlikusi Lietuvoje, panašūs tapytojo kūriniai Vilniaus katedroje ar Verkių rūmuose dingę be pėdsakų (beje, šios salės klasicistinį dekorą dar 1929 m. atkūrė žinomas dailininkas ir restauratorius J. Hoppenas); 1979 m. vasarą atidengta Steponą Batorą, Stanislovą Augustą ir kt. žymius istorinius veikėjus vaizduojanti pietinio korpuso fasado piliastrų sienų tapyba15; tiesa, paskui dalis šių portretų buvo vėl uždažyti – ir dar kalkėmis su kazeinu, t. y., anot K. Andziulio, pačiu „kiečiausiu“ mišiniu. Pati tapyba tada nesutvirtinta, tad ateity ją atidengti bus nepaprastai sudėtinga.
Beje, 1978–1979 m. pakartotinai restauruota P. Smuglevičiaus salės puošyba. Kodėl to prireikė?.. Įtariu, kad čia būta romantinio restauravimo reliktų, taigi teko rūpintis jų šalinimu.
Nors aštuntojo dešimtmečio Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbų sąrašas ir atrodo neblogai, tačiau būta ir „šaukšto deguto medaus statinėje“. Pavyzdžiui, dešimtmečio viduryje Lietuvos sienų tapybos konservavimo ir restauravimo nesėkmių sąrašas pasipildo statistiką gadinančiu Bernardinų bažnyčios vakarinio frontono nišoje K. Rusecko tempera nutapyto „Nukryžiuotojo“ restauravimu: neilgai trukus po konservavimo-restauravimo darbų pabaigos išbluko kūrinio spalvos. Matyt, naudoti aplinkos poveikiui neatsparūs pigmentai. Kitas kone barbariškas atvejis – Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje: elektros instaliaciją tiesę darbininkai sunaikino šios bažnyčios Marijos Paguodos koplyčios freskų fragmentus. Tokius sprendimus, pasak K. Andziulio, tuomet „laimindavę“ kai kurie darbams vadovavę architektai.16 Be to, vienu metu čia skliautų polichromiją restauravo jauni specialistai iš Lenkijos, irgi neturėję pakankamų kvalifikacijų. Todėl šie restauruotojai gan greit buvo pakeisti lietuviais.17
Įžengus į devintąjį dešimtmetį, Lietuvos sienų tapybos tvarkybos darbų apimtys nesumažėjo. Štai 1982 m. Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios bažnyčioje18 restauruotas centrinės navos skliautas, atnaujintos ir kompozicijos virš įėjimų į šonines navas; 1983 m. dar restauruota ir tos pačios bažnyčios kupolo tapyba; 1983 m. restauruota Kauno apskrities viešosios bibliotekos interjerą puošianti P. Kalpoko (1938) kompozicija „Darbas“ (4x3 m) ir Šv. Gertrūdos bažnyčios polichromija19; apie 1985 m. Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje (dab. Techninė biblioteka, skaityklos salė, I ir II a. koridoriai, laiptinė) restauruota XVI–XIX a. sienų tapyba.
Tada freskos restauruotos ir Vilniaus buv. bernardinų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolyno koplyčioje20, buv. bernardinų vienuolyno Šv. Mykolo ir buv. bonifratrų vienuolyno Šv. Kryžiaus bažnyčiose21; polichromijų tyrimai darbai atlikti ir Vilniaus buv. trinitorių (Trinapolio) Švč. Trejybės bažnyčioje.22
Apie Pažaislio kamaldulių vienuolyno ir Vilniaus arkikatedros senosios koplyčios kriptos – dviejų nepaprastai reikšmingų mūsų šalies paveldo paminklų – freskų restauravimą būtų galima kalbėti daug ir ilgai. Apie tai ne kartą esu rašęs, tad dabar apsiribosiu tik keleto svarbesnių aspektų išryškinimu.
Darbai Pažaislio vienuolyne vyko itin ilgai: pradedant 1976 m., kai imtasi restauruoti Šventųjų vartų vidaus erdvių freskas, skirtas šv. Romualdo ir šv. Benedikto pagarbinimui, ir baigiant paskutiniaisiais devintojo dešimtmečio metais – nuo 1989 iki 1991 m. dėl žinomų politinių-ekonominių aplinkybių darbai vienuolyne jau nevyko ir restauratorių čia nebuvo. Šioje restauravimo epopėjoje būta visko: ir pirmųjų Lietuvoje mikologinių tyrimų (vienuolyno refektoriuje, 1977 m.), ir milžiniškų darbų apimčių, ir dešimtmečius stovinčių pastolių, ir klaidų (palyginti ne itin reikšmingų), ir aukščiausio lygio (nė kiek neperdedant) konservavimo-restauravimo darbų... Tai vienas svarbiausių ir išskirtinių Pažaislio kamaldulių vienuolyno freskų tvarkybos darbų bruožų.
Vilniaus arkikatedros kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ konservavimas-restauravimas įsimintinas būtent dėl to, kad čia vykdyti darbai buvo labai komplikuoti ir sudėtingi, pareikalavę netradicinių, novatoriškų, kompleksiškų bei kardinalių sprendimų. Štai tik keletas faktų: XIV a. pabaiga–XV a. pradžia datuojama ir 1985 m. archeologinių tyrimų dėka surasta freska kaip ir visa kapavietė dėl didžiulės drėgmės buvo tiesiog apverktinos būklės, t. y. maždaug 4 m gylyje, mūro – kūrinio pagrindo – apatinę dalį (apie 60 cm) nuolat sėmė gruntinis vanduo. Dėl šios priežasties tinko ir tapybos drėgnumas vietomis siekė iki 41,98 %, oro santykinė drėgmė – apie 100 %, oro temperatūra – +14 °C (tai itin nepalankios sąlygos bet kokio meno kūrinio išlikimui). Tuometinėje SSRS patikrintų ir aprobuotų priemonių padidinto drėgnumo tinko pagrindui ir dažų sluoksniui sutvirtinti nebuvo.23 Tad ieškant išeičių teko žengti nepramintais takais – teikti savus originalius siūlymus. Taip gimė Vilniaus arkikatedros senosios koplyčios kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ restauravimo darbų programa ir metodika, kurių pagrindu numatyta šį kūrinį konservuoti ir normalizavus drėgmės režimą sutvirtinti jo tinko pagrindą bei tapybinį sluoksnį.24
Šie „Nukryžiavimo“ tvarkybos darbai vyko gana sklandžiai, nors ir kilo grėsmė, kad atsiknios ar išbluks dažų sluoksnis, atsiras pelėsis, susidarys druskų kristalų ar pakartotinai susiformuos karbonizacijos plėvelė etc. Ši gotikos laikotarpio freska buvo sėkmingai konservuota-restauruota ir ja iki šiol galime grožėtis – beje, apie darbų kruopštumą ir pagarbą autentui byloja jau tai, kad technologijoje naudotas mikroskopas ir kūrinys valytas vata apvyniotu degtuku...25
Taigi Lietuvoje sienų tapybos paveldu susirūpinta šeštajame dešimtmetyje. Tiesa, geras intencijas neretai lydėjo nesėkmės ir klaidos; juolab kad tuo metu dar nebuvo atsikratyta ir romantinio restauravimo tradicijų. Šiuolaikiškas, europietiškomis paminklosaugos tradicijomis grįstas požiūris į meno vertybių restauravimą Lietuvoje įžengė maždaug septintojo dešimtmečio viduryje. Aštuntajame bei devintajame jis tapo dominuojančiu – restauravimas ėmė remtis kertiniu Venecijos chartijos principu, teigiančiu, jog paminkliniame objekte kiekvienos epochos kultūrinis palikimas turi būti gerbiamas, o stiliaus vientisumas nėra tas tikslas, kurio siekiama restauravimu.26 Štai ir minėtoje Šv. Dvasios bažnyčioje vienoje iš kupolo sąramų šalinant užtapymus nuspręsta palikti XIX a. tapybinio sluoksnio fragmentą, nes tai epochos ženklas ir istorijos dokumentas, pirmenybė teikta konservavimui. Antrojoje sovietmečio pusėje pradėti taikyti moksliniai tyrimo metodai, o devintajame dešimtmetyje susikūrė cheminių-biologinių tyrimų laboratorija. Socializmo epochai artėjant saulėlydžio link paminklosauga sulaukė ir pavyzdinių sienų tapybos tvarkybos darbų: Vilniaus arkikatedros kriptos freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu“ konservavimas-restauravimas, Pažaislio kamaldulių vienuolyno paveldo restauravimas. O kova tarp romantinio ir europietiškojo požiūrių į restauravimą nesibaigė iki šiol. Pastarojo pergalė net ir mūsų dienomis yra tik siekiamybė.
SIENŲ TAPYBOS RESTAURAVIMAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE
Lietuvai nepriklausomybės atkūrimas atnešė įvairių socialinių ir ekonominių permainų, deja, ne tik malonių, bet ir gana skausmingų. Viena šio istorinio lūžio nulemtų netekčių – nusistovėjusios Lietuvos paveldosaugos sistemos suardymas ir jį lydėjusios pasekmės. Per ketvirtį nepriklausomybės amžiaus šioje srityje buvo ir baltų, ir juodų periodų, tačiau restauravimo darbai net ir sunkiausiais momentais nenutrūko. Tad pasidairykime, kas ir kaip per tą laiką buvo nuveikta sienų tapybos restauravime ir kaip reikalai klostosi šiandien.
Periodo pradžia: reformos...
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę sienų tapybos paveldo apsaugos ir tvarkybos – apskaitos, tyrimų, konservavimo-restauravimo – darbų raidą daugiausia lėmė pasikeitusios politinės, socialinės aplinkybės, institucinės slinktys ir nauja ūkinė šalies padėtis. Ta raida nebuvo labai sklandi: šioje srityje įsivyravo akivaizdus sąstingis, nemažai restauravimo organizacijų tiesiog nesugebėjo prisitaikyti prie naujų reikalavimų – prarado specialistus arba apskritai išnyko. Viena iš nepageidautinų decentralizavimo ir privatizavimo pasekmių – likviduotas Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas bei jo padaliniai. Jo darbus perėmė naujai susikūrusios privačios įmonės.
Institucinę paveldo apsaugos sistemos pertvarką smarkiai paveikė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Jis labai atvirai kalbėjo apie sovietų okupantų žalą mūsų paminklams, drąsiai kėlė viešumon kultūros paveldo netekčių klausimus. Tas balsas buvo išgirstas. Jau 1989 m. įsteigta Lietuvos kultūros paveldo globos taryba, pirmininkaujama Romualdo Ozolo, kurios savotišku pagrindu buvo trys kiek anksčiau įsikūrusios visuomeninės organizacijos: Jaunųjų paminklosaugininkų klubas (1985), klubai „Talka“ (1987) ir „Atgaja“ (1987). XX a. 10 deš. pradžioje prasidėjo ir institucinė Lietuvos paminklosaugos pertvarka. Sąjūdžio skatinama Vyriausybė sudarė darbo grupę, kurios vadovu paskirtas Jonas Rimantas Glemža ir kuri įgaliota peržiūrėti paminklosaugos ir paminklotvarkos sistemos darbo kryptis bei teikti siūlymus reformoms.27 1990 m. liepos 30 d. šios darbo grupės siūlymu Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė Kultūros paveldo apsaugos inspekcijos laikinąjį įstatymą ir įsteigė prie Seimo Kultūros paveldo apsaugos inspekciją.
Bemaž tuo pat metu prie Vyriausybės įkurtas Paminklotvarkos departamentas. Jis 1991 m. balandžio 2 d. įsteigė istorijos ir kultūros vertybių paiešką bei apskaitą įpareigotą organizuoti Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą.
Lietuvos kultūros paveldo moksliniam centrui iš pat pradžių buvo suformuluoti šie pagrindiniai tikslai: organizuoti ir vykdyti kultūros paveldo vertybių (išskyrus archyvinius dokumentus), nesančių valstybinėse saugyklose, tyrimą ir apskaitą; kaupti ir saugoti valstybei reikalingą informaciją apie materialųjį paveldą, kultūros paveldo vertybes ir kultūros paminklus; propaguoti materialųjį kultūros paveldą ir jo apsaugą. Jis kurtas dar 1967 m. savo veiklą pradėjusios Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos vietoje.
Kartu imtasi rengti Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo projektą. 1993 m. parengto ir 1994 m. gruodžio mėn. viešiems svarstymams pateikto Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymo autoriai – Vitas Karčiauskas, Vladimiras Zubovas ir kt.28 Svarbu, kad atliekant šį darbą buvo remtasi kitų Europos valstybių – daugiausia Prancūzijos, Lenkijos ir Skandinavijos šalių – įstatymų pavyzdžiais.
Pirmasis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas LR Seime buvo priimtas 1994 m. gruodžio 22 d. ir įsigaliojo 1995 m. vasario 1 d. Juo remiantis Kultūros paveldo inspekcija ir Paminklotvarkos departamentas buvo reorganizuoti į Kultūros vertybių apsaugos departamentą (KVAD), pavaldų Kultūros ministerijai. Departamentui iki 1996 m. vadovavo Jonas Rimantas Glemža. Nuo 1997 m. pradžios KVAD vadovu buvo Naglis Puteikis, kurį 1997 m. liepą pakeitė istorikė Diana Varnaitė.29
Taip pat įkurta Valstybinė paminklosaugos komisija (VPK), įpareigota atlikti Valstybės eksperto funkciją kultūros paveldo srityje ir nustatyti krašte paminklosaugos politiką bei strategiją. 1995–1999 m. komisijos pirmininke buvo Gražina Drėmaitė, nuo 1999 m. – Povilas Jakučionis, po to – vėl G. Drėmaitė, nuo 2003 m. – J. R. Glemža.
Pagal KVAD patvirtintas programas buvo reorganizuotas ir Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras – įsteigtas Kultūros paveldo centras (KPC). Šios įstaigos direktoriumi iš pat pradžių buvo Vitas Karčiauskas.30
Vėliau dar būta daugybės pavadinimų ir iškabų keitimų, kitų permainų – visų čia neišvardysi. Bet akivaizdu, kad nuo XX a. 10 deš. vidurio situacija, nors ir lėtai, tačiau gerėjo. Lietuvoje sukūrus naują paminklosaugos įstatyminę bazę imta tobulinti specialistų atestavimo tvarką, tad pamažu taisėsi ir sienų tapybos restauravimo reikalai – šiuo laikotarpiu dominuoja vakarietišką požiūrį atitinkantys konservacinio pobūdžio darbai.
... reorganizacijos ir organizacijos
Taigi po 1990-ųjų Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir tvarkybos organizacijų sistema išgyvena tikrai ne geriausias dienas. Restauravimo darbų vis dažniau imasi naujos organizacijos, o senosios arba uždaromos, arba transformuojamos – keičiami pavadinimai ir veiklos pobūdis. Pavyzdžiui, iš ankstesniųjų restauravimo įstaigų 2000 m. buvo likusios tik kelios: UAB „Vilniaus restauratoriai“ (buv. „Meistras“), UAB „Klaipėdos restauratoriai“ (buv. „Mingė“), UAB „Kėdainių restauratoriai“, likvidavus UAB „Kauno restauratoriai“ susikūrusi UAB „Restauracija“. Tuo metu kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų užsakymus į savo rankas perėmė statybinės įmonės – uždarosios akcinės bendrovės „Senovė“, „Ekinsta“, „Geostatyba“, „Marijampolės statyba“, „Statybos ir restauravimo darbai“, „Ateities statyba“, „Aukštinė“, „Trobesiai“. AB „Panevėžio statyba“ sugebėjo „išsikovoti“ išskirtinių ir, žinoma, pelningų užsakymų Vilniaus pilių komplekse ir prezidentūroje.31
Į privatizuojamų pramonės ir kitų objektų sąrašus įtraukus su Lietuvos kultūros paveldo tvarkyba susietas įmones likviduotas Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas, o visai netrukus, 1992–1993 m., į privačias rankas pateko visa likusi ir iki tol gana tvarkingai funkcionavusi nekilnojamojo kultūros paveldo restauravimo organizacijų sistema.
Vienas skaudžiausių to meto smūgių teko kultūros paveldo mokslinių tyrimų įstaigoms: Paminklų konservavimo institutas tapo AB Paminklų restauravimo institutu, jo Kauno filialas – AB Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutu, Klaipėdos – UAB Paminklų restauravimo centru. Privatizuotos restauravimo valdybos ir išparduoti jų veiklą anksčiau koordinavusio Paminklų restauravimo tresto bei Paminklų konservavimo ir restauravimo instituto pastatai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Biržuose ir Telšiuose.32 Įstaigos nyko ir ėmė vegetuoti.
Kartu su šiais iškabų keitimais ir turto perėmimais koja kojon žengė ir kitos pragaištingos „reformos“: etatų mažinimas, kvalifikuotų specialistų atleidimas ir pan. Pavyzdžiui, Pažaislio architektūros ansamblyje ne vienerius metus freskų restauravimo darbus organizavusi valstybinė įstaiga „Kauno restauratoriai“ 10 deš. pradžioje buvo panaikinta – iš pradžių reorganizuota į „Restą“, o vėliau pavirto UAB „Restauracija“.33 Gana nesunku perprasti, kodėl ši pavadinimų kaitaliojimo ekvilibristika buvo naudinga.
Taigi valstybė iš savo globos išleido gana efektyviai veikusios kultūros paminklų tyrimo, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbus vykdžiusias organizacijas. Jei būtų tvarkomasi kiek racionaliau, išmintingiau, šių smūgių objektų autentiškumo išsaugojimui, restauravimo darbų kokybei būtume galėję ir išvengti. Čia pritiktų ši Umberto Eco citata: „Mūsų priimamos visumos išlaikymas, saugojimas nuo padrikų mutacijų yra viena mūsų, kaip mąstančių būtybių, egzistencijos sąlygų (...). Kita mūsų, kaip mąstančių būtybių, išlikimo sąlyga yra mokėjimas lavinti savo protą ir jautrumą taip, kad kiekviena įgyta patirtis praturtintų ir pakeistų mūsų priėmimo sistemą. Priimtų formų pasaulis turi išlikti vientisas tuo požiūriu, kad jis turi harmoningai augti, be šuolių ir deformacijų...“34
Tačiau, kalbant apie specialistų padėtį, reikalai taisėsi. Kone iki 1995 m. restauratoriai Lietuvos restauravimo įmonėse paprastai buvo įdarbinami pagal sutartis. Tačiau 10 deš. antroje pusėje vadinamųjų „klajojančių“ restauratorių vietas vis dažniau užima etatiniai darbuotojai, kurie paveldo objekte įdarbinami kur kas ilgesniam laikui nei anksčiau. Tai gerino konservavimo ir restauravimo darbų kokybę – tvirtesnės socialinės garantijos ir nuolatinė darbo vieta didino motyvaciją tobulinti profesinius įgūdžius ir kokybiškai atlikti patikėtus darbus.
XX a. pabaigos užmojai
Nepaisant to, kad kuo toliau, tuo dažniau ne specialistai, o „statybininkai“ sprendė mokslinių (istorinių, menotyrinių ir kt.) paveldo tyrimų poreikį ir vykdė restauratorių atranką, ir kitų nepalankiai besiklostančių aplinkybių, Lietuvos sienų tapybos restauravimo darbai su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis vyko toliau. Situacijai šalies ūkyje tampant stabilesnei, apie 1995 m. jų apimtys akivaizdžiai ūgtelėjo. Vilniaus jėzuitų Šv. Jono bažnyčios Švč. Marijos Paguodos (Šv. Stanislovo Kostkos) koplyčioje freskos buvo konservuotos-restauruotos tarp 1975 ir 1998 m.; Paparčių (Kaišiadorių r.) dominikonų kapinių koplyčioje tapybinis dekoras valytas, konservuotas ir dalinai restauruotas tarp 1988 ir 1998 m.; analogiški darbai tarp 1990 ir 1996 m. vykdyti ir Liškiavos (Varėnos r.) dominikonų Švč. Trejybės bažnyčioje (restauratoriai Bronius Meškauskas, Šarūnas Juršėnas, Vincas Stankevičius ir kt.).
Pažaislio kamaldulių vienuolyne sienų tapybos restauravimas apie 1990 m. buvo nutrūkęs. Bet maždaug po poros metų, apie 1992 m., atnaujintas – sienų tapybos restauratoriai grįžo į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi koplyčią.35 Pažaislio freskų restauravimo istorija išskirtinė tuo, kad restauratoriai čia visada vadovavosi moksliniais tyrimais bei profesionalių specialistų rekomendacijomis ir siekė konservavimo-restauravimo darbų kokybės, o ne kiekybės. Buvo priimtas pagirtinas sprendimas Pažaislio ansamblio freskas restauruoti atskirais kompleksais, o ne visas vienu metu. Manau, atsižvelgta į praeities klaidas: anksčiau ilgą laiką bažnyčios vidaus erdvės buvo virtusios savotiška „statybų aikštele“ ir tiesiog „duso“ nuo gremėzdiškų statybinių stelažų, kurie ne tik sukeldavo nepatogumų tikintiesiems ar kt. lankytojams, bet ir paliko daug mechaninių pažeidimų freskų paviršiuje – įbrėžimų, išdaužymų.
Tiesa, tuo metu Pažaislyje buvo likę tik vienas kitas iš ankstesnio gausaus būrio laisvai samdomų restauratorių, tad keisti požiūrį į restauravimo organizavimą vertė ir pats gyvenimas. 1998–2001 m. vykdytas Pažaislio bažnyčios choro sienų tapybos restauravimas išsiskiria profesionalumu ir šiuolaikiškumu, atitinka vakarietišką paveldo tvarkybos sampratą.
Panašiu metu, 1993–1994 m., restauruota ir Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios itin vertinga daugiasluoksnė XVI pr. sieninė tapyba (restauratoriai J. A. Pilipavičius, Povilas Kuodis ir kt.), susidedanti iš trijų dalių ir vaizduojanti simbolinio miesto panoramą, iš jūros išnyrančius demonus ir Nukryžiavimo bei šv. Pranciškaus gyvenimo scenas. Ši kompozicija puošia lygią ir plačią, taigi kone idealiai sienų tapybai tinkamą bažnyčios interjero šiaurinę sieną. Gotikinio bažnyčios portalo fragmentas išlikęs iki šiol.36 Čia sienų tapybos restauratoriai grįžo ir 1998–1999 m. Tada darbuotasi prie triumfo arkos Kristaus Nukryžiavimo scenos (XIX a.), presbiterijos glifų, skliautų barokinės ornamentikos (XVII a.) ir t. t. Restauruojama čia buvo ir XXI a., tačiau apie tai vėliau.
Prie Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios prigludusio bernardinų vienuolyno galerijoje 1995 m. taip pat vyko panašūs darbai. Jie svarbūs tuo, kad buvo atidengta daug unikalių, didžiulę istorinę bei meninę vertę turinčių Lietuvos sienų tapybos paveldo artefaktų, tarp kurių, kaip spėjama, net XV a. tapybos fragmentas ir XVI a. datuojama sieną prie durų į zakristiją puošianti „Nukryžiuotojo“ freska (restauratoriai P. Kuodis, J. A. Pilipavičius, G. P. Janonis ir kt.). Apie išskirtinę pastarojo kūrinio vertę byloja jau tas faktas, kad tai vienas seniausių šalyje sienų tapybos technika atliktų „Nukryžiuotojo“ paveikslų – gal tik Vilniaus arkikatedros kriptos „Nukryžiuotasis“ nutapytas bemaž šimtmečiu anksčiau.
Antroje 10 deš. pusėje nepaprastai įdomių sienų tapybos konservavimo-restauravimo darbų atlikta ir Vilniaus universitete: 1995–1997 m. restauruota Baltoji salė – sudėtinė senosios universiteto observatorijos dalis. Vėliau, 1997–1998 m., imtasi Bendrosios skaityklos – buvusios jėzuitų svetainės-bibliotekos (Hypocanastum commune), kuri XVII–XVIII a. dekoruota sienų tapyba ir išsiskyrė nepaprastu puošnumu, tačiau po daugelio rekonstrukcijų atrodė gana apgailėtinai.37 Taigi siekta, kad Vilniaus universiteto Baltoji salė atgautų savo pirminį vaizdą ir ankstesnį grožį (projekto autorė – architektė Aldona Švabauskienė). Restauruojant atidengta ir eksponuota langą vaizduojanti freska, kuri Bendrosios skaityklos erdvei suteikė savotiškos renesansinės, jėzuitų laikus primenančios atmosferos. Tai tik maža dalis to, kas tada čia nuveikta.
Dar tapybos konservavimo-restauravimo darbai vykdyti Vilniaus Bžostovskių rūmų koplyčioje (1994) ir Videniškių atgailos kanauninkų vienuolyno infulato rezidencijoje (1994–1997), Vilniaus jėzuitų vienuolyne ir Šv. Kazimiero bažnyčioje (1999–2000)38 ir jau visai besileidžiant XX a. uždangai polichromijų fragmentai atidengti Vilniaus trinitorių Švč. Trejybės bažnyčioje. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, nes artėjant prie XXI a. šalies sienų tapybos paveldo tvarkyba vis intensyvėjo.
XXI a. pradžios darbai
Dar kartą grįžkime į Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčią. Joje 2000 m. pavasarį buvo atidengta nežinomo autoriaus Kristaus laiptų koplyčios al fresco tapyba, datuojama 1752 m. Šis dekoras uždažytas dar XX a. 5 deš., kai čia buvo įrengti butai.39 2003–2004 m. vėl teko grįžti prie Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios eksterjero, nes dėl ankstesnio gana prasto restauravimo išbluko tapybos spalvos ir pan. Pagrindinio fasado frontono „Nukryžiuotąjį“ restauravo Gintaras Palemonas Janonis, Česlovas Polonskis, Džiuljeta Rudzinskienė ir kt.
Kone kartu freskos konservuotos-restauruotos ir Bernardinų vienuolyno pirmo aukšto koridoriuje bei šalia esančioje zakristijoje. Čia nuo 1998 m. darbavosi Juozo Algirdo Pilipavičiaus vadovaujami VDA Paminklotvarkos katedros studentai. Beje, zakristijos barokinės polichromijos (XVIII a.) tapytos vienuolių, prie jų netgi aptiktas vieno autoriaus parašas – Brat Adam Lipin.
Pažaislio kamaldulių vienuolyne freskų restauravimas taip pat nebuvo nutrūkęs: prasidėjęs 1974 m. tęsėsi iki 2006 m. Šiuos darbus galima apibūdinti kaip labai sudėtingus, reikalavusius itin aukštos specialistų kvalifikacijos ir specifinių restauravimo žinių. Nors XXI a. pradžioje Pažaislio freskų restauravimas galbūt nebuvo pakankamai finansuojamas, pasimokius iš praeities klaidų ir atsižvelgus į pasaulinę sienų tapybos restauravimo praktiką bei profesinę patirtį, sugebėta dirbti palyginus kukliomis sąlygomis. Pažaislio architektūros ansamblyje paskutiniojo sienų tapybos tvarkybos etapo metais daugiausia freskų restauravo Kęstutis Andziulis. Kartu čia dirbo ir G. Samuolytė, tačiau ji restauravo tik kelias choro patalpos sienų freskas.
Vienu metu tarp šalies paminklosaugininkų net sklandė idėja Pažaislio architektūros ansamblį įtraukti į UNESCO saugomų paminklų sąrašą. Deja, tai taip ir liko vien geri ketinimai.
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios skliaute ir sienoje 2000-ųjų lapkričio mėn. atidengti gotikinės ir barokinės tapybos fragmentai. 2000–2002 m. šie kūriniai dar ir restauruoti. Panašiu metu pradėtos restauruoti Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčios interjero freskos. Sienų tapybos restauratoriai taip pat dirbo Kauno basųjų karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčioje (2000), prie Vilniaus gynybinės sienos Aušros (Medininkų) vartų (2002–2003)40, Vilniaus universiteto Profesorių namuose, vadinamojoje Medicinos kolegijoje (2002–2005), Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje (2003), Vilniaus trinitorių (Antakalnio) ir basųjų karmelitų (prie Šv. Teresės bažnyčios) vienuolynuose (2003), Vilniaus pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje41 ir t. t.
Šiandieninės realijos
Kai darbai atlikti dar visai neseniai, nelengva juos objektyviai aptarti ar įvertinti. Štai Sapiegų rūmų renovavimas – vienas iš naujausių ir dėmesio itin vertų Lietuvos kultūros paveldo tvarkybos darbų pavyzdžių. Sapiegų rūmų ansamblis – XVII a. pabaigos italų architekto Giovannio Battistos Fredianio (ir gal menkiau žymių jo kolegų) kūrinys. Spėjama, kad pirminė – barokinė – rūmų išvaizda buvo pati puošniausia. Tačiau šis itališkas grožis iki mūsų dienų neišliko. Šiandien turime vos keletą netikslių XVIII a. pabaigos ir XIX a. rūmų fasado piešinių, kuriais remiantis – tarsi buriant iš kavos tirščių – galima tik spėlioti, kaip tai turėtų atrodyti.
XVIII–XIX a. rūmai ne kartą keitė paskirtį. Vėliau gana ilgai čia veikė ligoninė. Pastatas itin nukentėjo 1840 m. ir 1928 m. rekonstrukcijų metu. Vertingiausi autentiški elementai – pagrindiniame fasade išlikę langų apvadai ir lipdyba, rūsiuose ir dalyje pirmo aukšto patalpų – skliautai. Eksterjeras išlaikė pagrindinius carinės Rusijos laikotarpio bruožus, bet, įgyvendinus 2012 m. parengtą rekonstrukcijos planą, carinės okupacijos pėdsakų šiame paminkle turėtų nelikti nė kvapo.
Man labiausiai rūpi šių rūmų freskos. Manoma, jog juos dekoruojant Sapiegos rūmų skulptoriui ir architektui Giovanniui Pietro Pertiui talkino italų tapytojas Mykolas Arkangelas Pallonis. Ši tapyba kone totaliai sudarkyta – itin grubiai sukapota XIX a. I pusėje, perstatant rūmus į carinę ligoninę, „o vėliau ten įsikūrus kareivinėms freskos sunaikintos“.42 Tapyba restauruojama nuo 2014 m., tačiau į šiuos darbus žiūriu gana kritiškai – abejoju, ar galima atkurti kompozicijas, kurios buvo taip stipriai suniokotos: „(...) tinko pagrindo išdaužų gausa užgožia tapybą ir neleidžia nei jos suvokti, nei įvertinti, juolab apsispręsti, ar apskritai įmanoma šią tapybą restauruoti“.43 Tačiau bene visuose oficialiuose pranešimuose Sapiegų rūmų tvarkybos darbai įvardijami būtent kaip restauracija. Manau, tai greičiau renovacija arba atkūrimas, nors nežinau, ar ten begalima ką atkurti. Be to, esu įsitikinęs, kad čia dominuoja romantinis restauravimas ir dar pačia blogiausia forma, paremta XIX a. Emmanuelio Viollet-le-Duco propaguota filosofija. Taigi čia susipynė ir fragmentinis išlikusių vertingų elementų restauravimas, ir šiuolaikinėmis statybinėmis technologijomis grįstas statinio renovavimas, ir dalies eksterjero bei interjero detalių ar fragmentų atkūrimas – ir, žinoma, daugiausia pagal analogus.
Skaitytojas galėtų paklausti, kas čia smerktina, jei šių rūmų tvarkyba paremta analogijomis. Argi blogai, kad siekiama atkurti tai, kas neišliko iki mūsų dienų? Net jei nėra tiksliai žinoma, koks vaizdas buvo, vis vien jis turėjęs būti nepaprastai puošnus ir gražus! Atsakyčiau, kad nėra nei teisinga, nei sąžininga, kai iš įvairių Europos pakampių prisirankiojama padrikų fragmentų, detalių ir tiesiog lipdoma krūvon. Prisiminus Venecijos chartijos principus, teigiančius, kad restauravimas baigiasi ten, kur prasideda hipotezės, kad jis yra tik priemonė, skirta autentiškam paminklui išsaugoti ir pan., atkūrimo pagal analogijas filosofija yra neprofesionali, pasenusi ir niekaip nedera su šiuolaikiniu vakarietišku požiūriu. Dabar vykstančioje Sapiegų rūmų renovacijoje jau ryškūs seniai „nurašyto“ romantinio restauravimo bruožai, tačiau apie galutinį rezultatą kalbėti dar ankstoka.
Šis atvejis verčia susimąstyti ir apie kitus šiuo metu tvarkomus Lietuvos kultūros paveldo objektus. O jų mūsų šalyje yra ne vienas. Kad ir jau minėtas Vilniaus bernardinų vienuolyno architektūros ansamblis. Sienų tapybos restauravimo laikotarpis šiame kultūros paveldo objekte išsiskiria tuo, kad freskų tvarkyba daugybę metų čia vykdoma nenutrūkstamai ir pastaruoju metu šis paminklas tapęs savotiška Vilniaus dailės akademijos (VDA) sienų tapybos restauravimo specialybės auklėtinių mokomąja baze, vadovaujama aukšto lygio specialistų. Tai, kad VDA prisideda prie restauratorių gretų gausinimo ir atnaujinimo, yra sveikintina. Juolab kad čia paruošti specialistai vėliau nukreipiami į kitus panašius paveldo objektus. Keletas dabar darbuojasi ir Sapiegų rūmuose.
Tačiau Vilniaus bernardinų vienuolyno architektūros ansamblio sienų tapybos restauravimas, mano nuomone, pernelyg intervencinis – čia naudota daug retušo, o tai atitolina restauravimą nuo pageidaujamo konservavimo.
Pažaislio kamaldulių vienuolyno Šventųjų vartų (forestorius arba Svečių namo) renovavimas44 turi tų pačių minusų kaip ir Sapiegų rūmuose vykdomi darbai. Laimė, liko nepaliesti autentiški baroko laikotarpio M. A. Pallonio sienų tapybos paveikslai. Tačiau gana drąsiai transformuota freskų apsuptis – naudotos šiuolaikinės medžiagos, pasirinkti prie aplinkos ir unikalių italų meistro sienų tapybos kūrinių ne itin derantys modernūs architektūriniai sprendimai ir kiek kičiniai dizaino elementai. Kitaip tariant, ši aplinka buvo tvarkoma tenkinant šiuolaikinio statistinio „kultūrinio turisto“ poreikius, pataikaujant jo paviršutiniškam grožio supratimui, kuriame italo tapybai, įtariu, nėra daug vietos.
Pabaigai pasilikau Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblį, statytą XVII–XVIII a. 2012 m. čia kilęs gaisras – viena didžiausių kultūros paveldo netekčių šalies istorijoje, nes su dūmais išgaravo pinigais sunkiai įvertinama Lietuvos kilnojamojo kultūros paveldo kolekcija. Be to, gelbstint statinius nuo ugnies, smarkiai suniokota prieš tai tik ką restauruota sienų tapyba – kūriniai sulieti vandeniu. Panašaus masto nuostolių patirta nebent XVII a. viduryje, kai Vilnių negailestingai grobstė svetimšaliai grobikai. Tačiau, priešingai nei tada, nežinome šios istorijos kaltininkų. Kaip oficialiai teigia valstybinės institucijos, gaisras įvyko dėl netvarkingos instaliacijos. Tytuvėnų vienuolyno architektūros ansamblyje 2007–2009 m. vykdyti XVII a. datuojamos arkinės galerijos-tvoros stogo tvarkybos darbai, o kiek vėliau, apie 2011-uosius, restauruotos ir freskos.45 Dar prieš gaisrą teko kalbėtis su vienu iš restauratorių, jis užsiminė apie kai kuriuos organizacinius nesklandumus: pavyzdžiui, restauruojamų freskų sugadinimus, kurie, kilus šurmuliui, skubiai buvo atitaisyti. Atsižvelgus į tai, kyla visokių minčių.
Taigi XX a. 9 deš. pabaigos–10 deš. pradžios politinės-ekonominės-socialinės permainos lėmė institucines Lietuvos kultūros paveldo apsaugos bei tvarkybos sistemos reformas: valstybė iš savo globos išleido už kultūros paveldo tyrimo, restauravimo-konservavimo, pritaikymo darbus atsakingus institutus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir jų padalinius, restauratoriai išsibarstė po smulkias įmones, ir tai buvo viena didžiausių to meto Lietuvos paminklosaugos bėdų. Į paminklotvarkos sritį įsitraukė nauji ūkio subjektai, paveldo objektų tvarkybos darbų konkursus vis dažniau laimėdavo statybinės arba statybos remonto organizacijos. Taigi paveldo tvarkybą vykdžiusias specializuotas įstaigas nustūmė „restauravimu“ panorę užsiimti eiliniai statybos uabai. Tai gerokai paveikė sienų tapybos restauravimo raidą ir kokybę.
Paveldo tvarkyba patyrė stiprų smūgį, tačiau buvo tęsiama. Ir jau netrukus atidengti freskų fragmentai Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje bei Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios Kristaus laiptų koplyčioje, atlikti reikšmingi darbai Pažaislyje ir kituose svarbiuose šalies objektuose. Nors tuo laiku Lietuvos sienų tapybos restauratoriams itin dažnai tekdavo tenkintis gana kukliomis tyrimo ar konservavimo-restauravimo priemonėmis, bet ir tokiomis sąlygomis sugebėta pasiekti gerų rezultatų.
Lieka neatsakytas klausimas, kuria kryptimi šiandien yra pasukusi mūsų kultūros paveldo tvarkyba. Dabartinė Sapiegų rūmų renovavimo koncepcija liudija, kad jau nukeliauta šunkeliais – pataikaujama prastam skoniui, užsimerkiama prieš sienų tapybos paveikslų vertę. Gal tada geriau komerciškai neatsiperkančius, „nepelningus“ kultūros paveldo objektus palikti likimo valiai? Bet argi tai nėra pats ryškiausias smukimo bei mankurtizmo ženklas, kai renkamasi tarp nykimo ir kičinio restauravimo.
1 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p. 78.
2 Pinkus S. Dailės kūrinių restauravimo problemos // Istorijos ir kultūros tyrimas ir restauravimas Lietuvos TSR 1976–1980 m. Vilnius, 1980, p. 68.
3 http://www.eparodos.mb.vu.lt/kiemeliai/vu/biblioteka/infolt.html#lelev.
4 VDA skaityta Algirdo Juozo Pilipavičiaus paskaita Sienų tapybos restauravimo raida Lietuvoje. Garso įrašas, 2004 11 26.
5 Žr. Klajumienė D. XVIII a. sienų tapyba Lietuvos bažnyčių architektūroje. Vilnius, 2004, p. 211.
6 Pinkus S. Min. veik., 1980, p. 68.
7 Šios bažnyčios (statytos 1729–1756 m., konsekruotos 1756 m.) interjero sienas puošia 1757–1758 m. nežinomo autoriaus tapytos figūrinės ir ornamentinės kompozicijos, kurios buvo restauruotos (?) dar 1919–1928 m. (Klajumienė D. Min. veik., 2004, p. 244.)
8 1819–1822 m. universiteto architektas K. Podčašinskis sukūrė įspūdingas klasicistines gilių kesonų salės lubas su rozečių ir akanto lapų ornamentu. 1919 m. salę restauravęs Stepono Batoro universiteto profesorius ir tapytojas F. Rusčicas atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą.
9 Drėma V. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vinius, 1997, p. 264.
10 Ten pat.
11 Markevičienė J. „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Pažinti, išsaugoti, nenutylėti... // www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-01-nepriklausomybes-sasiuviniai-pazinti-issaugoti-nenutyleti/140249.
12 Meno kūrinių restauravimas. Sud. R. Kaminskas. Vilnius, 1988, p. 4.
13 Pirmoji restauravimo laboratorija buvo įkurta Berlyno muziejuose dar 1888 m., vėliau –Britų muziejuje (1919 m.) ir Luvre (1925 m.). Pirmasis restauravimo institutas – Doernerio institutas – 1938 m. įsteigtas Miunchene. Pagrindinės restauratorių mokyklos: Centrinis restauravimo institutas (Instituto Centrale del Restauro) Romoje, Londono universiteto padaliniai – Archeologijos institutas bei Courtauldo institutas, Niujorko universiteto Dailės institutas (Institute of Fine Arts).
14 „Restoration means returning the EXISTING fabric of a place to a known earlier state by removing accretions or by reassembling existing components without the introduction of new material“. Žr. The Australia ICOMOS Charter for Places of Cultural Significance 1999 // www.icomos.org/australia. 2005 05 12 prieiga prie interneto duomenų bazės.
15 Trečio, šešto ir devinto piliastrų freskas atidengė, restauravo bei iš dalies rekonstravo K. Andziulis, B. Meškauskas, Č. Polonskis, V. Stankevičius, B. Uogintas.
16 Autoriaus pokalbis su restauratorium K. Andziuliu. Garso įrašas, 2004 10 29.
17 Autoriaus pokalbis su buvusiu KVAD Restauravimo tarybos pirmininku R. Jalovecku. Garso įrašas, 2005.01 11.
18 Bažnyčia statyta 1408 m., rekonstruota 1679–1688 m., atstatyta po 1748, 1749 m. gaisrų. Vienuolynas statytas 1679–1689 m., atstatytas po 1748, 1749 m. gaisrų. Bažnyčioje ir vienuolyno koridoriuje išlikusi XVIII a. (apie 1756–1770 m.) mišrios technikos, nežinomo autoriaus sienų tapyba: eksterjere – iliuzinė tapyba, interjere (t. y. bažnyčios koridoriaus sienoje, centrinės navos, vienuolių choro, presbiterijos, šoninių navų skliautuose, kupole) kompozicijos – scenų ciklai. 1814 m. bažnyčios kupolo freskos (įrašas kupole) perdažytos. 1898–1899 m. XVIII a. tapyba pertapyta ryškesnėmis spalvomis. 1899 m. taip pat pertapyta ir sienų tapyba vienuolyno I a. koridoriuje. Nuo 1978 m. visus šiuos kūrinius tyrę PRI darbuotojai. (Klajumienė D. Min. veik., 2004, p. 237.)
19 Šv. Gertrūdos bažnyčioje apie 1985 m. darbavosi freskų restauruotoja ir tyrėja G. Samuolytė.
20 Koplyčioje, statytoje 1765 m., išlikusi (interjere, t. y. sienose) nežinomo autoriaus XVIII a. II p. iliuzinė tapyba ir figūrinės kompozicijos – al fresco technika.
21 1627 m. statytos Šv. Mykolo bažnyčios eksterjerą (t. y. šventoriaus vartus ir pagrindinį bažnyčios fasadą) puošia nežinomo autoriaus XVIII a. II p. (?) Stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas, o XVII a. statytos, po 1737 ir 1748 m. gaisrų 1748 m. atnaujintos Šv. Kryžiaus bažnyčios eksterjere – nežinomo XVIII a. dailininko nutapytas Stebuklingas Dievo Motinos atvaizdas.
22 1600–1709, 1715–1722 m. statytos, 1750–1760 m. rekonstruotos Švč. Trejybės bažnyčios vidaus erdvių šoninėse sienose išlikę nežinomo autoriaus iliuzinės tapybos fragmentai.
23 Žr. Ivanova A. V. Meninis palikimas // VRMTI leidinys, 1977 (32), p. 2.
24 Pradiniai pasiūlymai restauravimo darbų programai ir metodikai sudaryti, konservuojant sieninę tapybą, rastą Vilniaus Paveikslų galerijos (buv. Katedros) rūsyje -kapavietėje. Vilnius, 1985 04 11. Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo (už kurį esu dėkingas J. A. Pilipavičiui).
25 Archeologinių tyrimų metu Vilniaus paveikslų galerijoje rastos sieninės tapybos restauravimo darbų programa ir metodika. Vilnius, 1985 06 20. Dokumentas iš autoriaus asmeninio archyvo (už kurį esu dėkingas J. A. Pilipavičiui).
26 Kultūros paveldo apsauga. Sud. J. Bardauskas, V. Karčiauskas. Vilnius, 1997, p. 236.
27 Komisija darbą baigė 1990 m. balandį. (Glemža J. R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, 2002., p. 34.)
28 Glemža J. R. Min. veik., 2002, p. 35.
29 Lietuvos kultūros paveldo atgimimas. Sud. I. Grigaitienė. Vilnius, 2004, p. 7.
30 Lietuvos kultūros paveldo atgimimas. Sud. I. Grigaitienė. Vilnius, 2004, p. 8–9.
31 Glemža J. R. Min. veik., 2002, p. 37–38.
32 Vilniuje iš buvusių Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto Restauravimo valdybų tada susiformavo uždarosios akcinės bendrovės „Akantas“, „Smailė“, „Meistras“, „Vilniaus vargonų dirbtuvė“, „Resvila“, Kaune – UAB „Kauno restauratoriai“, Klaipėdoje – UAB „Mingė“, Kėdainiuose – „Kėdainių restauratoriai“, Telšiuose – „Telšių meistrai“, Biržuose – „Agluona“, Trakuose – „Etra“. (Glemža J. R. Min. veik., 2002, p. 37.)
33 UAB „Restauracija“ buvo įsteigta 1995 m., tačiau įmonė „Kauno restauratoriai“ oficialiai likviduota tik 1999 m.
34 Eco U. Atviras kūrinys. Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje. Vilnius, 2004, p.158.
35 Apie 1994 m. baigtos restauruoti ir Pažaislio bažnyčios Šv. Pranciškaus Salezo koplyčios skliauto kompozicijos.
36 Taigi prieš keletą šimtmečių čia turėjo būti visiškai kitoks apšvietimas. (Janonienė R. Ideas of Franciscan Observancy in the Wall Paintings of the Church of Sts Francis and Bernardino in Vilnius at the beginning of the Sixteenth Century // Acta Historiae Artium Balticae, 2007–2, p. 58.)
37 Apie VU vidaus erdvių rekonstrukcijas liudija ir dokumentai (žr. VAA F. 5-2193 – VU, Universiteto 3. Istoriniai-meniniai tyrimai. Istorinė apybraiža.)
38 Žiemos refektoriuje ir zakristijoje tapybos fragmentai atidengti dar 1990 m., o baigta restauruoti (rest. S. Latonas) 1999–2000 m. (Klajumienė D. XVIII a. sienų tapyba Lietuvos bažnyčių architektūroje. Vilnius, 2004, p. 239).
39 Kultūros paminklo (kilnojamo) restauravimo pasas. Pažaislio refektoriaus freska Stebuklingas žuvies ir duonos padauginimas. 1983, PVA.
40 2002 m. atidengti Vilniaus gynybinės sienos Aušros (Medininkų) vartų eksterjero al secco ir klijinės tapybos fragmentai. Restauravimas čia vyko 2003 m.
41 Bažnyčios zakristijos skliauto tapyba atidengta dar 1999–2000 m. 2004 m. ji baigta restauruoti. Vėliau susirūpinta Švč. Mergelės Marijos koplyčios tapybinio dekoro pirminio vaizdo atstatymu: šie restauravimo darbai įsibėgėjo 2005 m.
42 Ekskursijose – aukšto europinio meninio lygio Sapiegų rūmų freskos: www.madeinvilnius.com/lt/kultura/ekskursijose--auksto-europinio-meninio-lygio-sapiegu-rumu-freskos/i/.
43 Ten pat.
44 XXI a. 2 deš. pradžioje vykdytų Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio Svečių namo renovavimo darbų techninio projekto vadovas – architektas Algimantas Kančas.
45 Ansamblis prieš tai paskutinį kartą buvo restauruotas 1961–1973 m. (www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-11-11-restauruotas-tytuvenu-baznycios-ir-vienuolyno-ansamblio-galerijos-stogas-1/35186).
RSS Feed
